Robertą pažadino durų skambutis. Kitoje lovos pusėje prabudo jo žmona. Jis švelniai perbraukė ranka jai per petį:
– Mieloji, eik miegoti, aš pats atvažiuosiu. – Jis priėjo prie durų ir tyliai sumurmėjo. – Kas tai buvo, kad atnešė naktį? – O tada garsiai pašaukė. – Aš ją pasiimsiu.
Kai atidarė duris, pamatė ant slenksčio tetą Katią su didžiuliu maišu rankose. Jos vyras, dėdė Vania, persikėlė nuo kojos ant kojos už tetos.
– Mielasis sūnėne! – sušuko teta. – Argi nesidžiaugi mane matydamas? Eik, apkabink tetą, – moteris griebė Fiodorą už rankos, – tarsi norėdama uždusinti jį ant rankų.
“Taika baigėsi!” – Ilgesingai pagalvojo Robertas, nešdamas tetos krepšius į koridorių.
Likusi nakties dalis prabėgo neramiai. Teta atsisakė eiti miegoti ant sofos, nes jai buvo labai nepatogu. O paskui ji pasakė sūnėnui, kad jis būtų paguldęs ir ją į lovelę.
Roberto žmona visą laiką buvo pasimetusi. Nepraėjo nė valanda nuo mergaitės atvykimo, o ji jau apvertė visą butą aukštyn kojomis. Galiausiai visi nuėjo miegoti. Teta Katia su vyru užėmė lovą, o Robertui ir jo Irai atiteko sofa.
– Kaip manai, kiek laiko jie čia užtruks, – šnibždėjo žmona Robertui, kai jie padėjo priešais jį pusryčius.
– Aš nežinau. Paklausiu, kai grįšiu iš darbo.
Ira nervingai pasiklausė iš miegamojo sklindančio knarkimo ir tada pasakė:
– Robertai, aš jų bijau, gal šiandien galėtum ateiti anksčiau?
– Pabandysiu, – atsakė jis prieš išeidamas iš buto.
Kai Robertas grįžo iš darbo, jo laukė prabangus stalas.
– Įeik, sūnėne, švęsime susitikimą, – šaukė jam iš virtuvės teta.
Žmona jam švelniai sušnabždėjo:
– Aš taip džiaugiuosi, kad atėjai!
Visi susėdo prie vakarienės:
– Teta Katia, ar ilgai būsi su mumis? – Robertas uždavė tetai klausimą.
– Ar jau išvarysi mus iš namų? Žiūrėk, mes čia nepageidaujami, – teta pastūmė vyrą į šoną.
– Teta, apie ką tu kalbi? Galite pas mus pasilikti tiek, kiek norite! – Robertas buvo sutrikęs.
– Mes pasiliksime su tavimi, Robertai, amžinai. Mes pardavėme savo būstą. Jūs esate vienintelė šeima, kuri man liko. Negalite išmesti savo tetos į gatvę? Kiek laiko mums čia liko, ar gali tai ištverti?” Teta teatrališkai nusišluostė ašarą.
Robertui iš nuostabos atvipo apatinis žandikaulis, o Ira verkdama iššoko iš virtuvės.
Kambaryje tvyrojo nejauki tyla. Vienas dėdė toliau tyliai dorojo salotas lėkštėje.
– O kodėl jūs tylite? – sušuko teta vyrui. – Viskas, ką tu gali daryti, tai valgyti. Galėtum atitraukti mintis nuo lėkštės ir bent ką nors pasakyti.
– Visiškai su tavimi sutinku, mieloji, – pasakė dėdė Vania.
– Tu esi šykštuolis! – Teta supykusi šaukė ant vyro. – Taip būna visada. Aš viską sprendžiu mūsų šeimoje, o jis man tik pritaria. Koks tai vyras? – Ji atsisuko į Robertą. – Ar džiaugiesi, sūnėne?
– Tu gali gyventi tiek, kiek nori! – lemtingai tarė Robertas ir tą akimirką išgirdo už durų verkiančią žmoną.
Robertas be didelio entuziazmo čiupinėjo savo lėkštę. Giminės su tokia jėga rijo viską, kas buvo ant stalo, kad jam atrodė, jog jie traška už ausų.
Viską ant stalo sumetusi teta Katja atsilošė kėdėje su žodžiais:
– Aš sotus. Robertai, vadink savo riksmą, aš juokavau. Mes čia atvažiavome apžiūrai į ligoninę, manau, trims dienoms. O tau, mano sūnėne, puikiai sekėsi. Matėsi, kad esi išsigandęs, bet to neparodei. Tu prisimeni savo šeimą. Kai aš mirsiu, tau atiteks mano butas, nes savo vaikų neturime. Tu esi vienintelis mano paveldėtojas.
Robertas dar niekada nejautė tokio palengvėjimo, todėl linksmai tarė:
– Taip, tu teta gyvensi geriau šimtą metų.
Po savaitės Ira ir Robertas išlydėjo giminaičius. Per tas dienas Roberto žmona virto mergaite, kuri nuolat verkdavo, nes negalėjo įtikti tetai Katiai: ir sriuba buvo ne ta, ir kotletai per kieti, ir skalbinius skalbė ne taip, kaip reikėtų, ir grindų neplaudavo.
Kai jie atsisveikino, teta Katja sušnibždėjo Robertui į ausį:
– Kaip tau pavyko ištekėti už tokios verksnės? Ar ji netyčia nėra nėščia? Ji visą laiką lieja ašaras.
Kai už šeimos užsidarė durys, Ira iš džiaugsmo pradėjo šokti:
– Galbūt jie daugiau pas mus nebegrįš, – su viltimi balse ištarė ji.
– Aš nieko negaliu pasakyti. Manau, kad tetai Katiai čia patiko!
– Aš jau nebegaliu to pakęsti! – Iria dejavo.
Skambutis atkakliai skambėjo.
– Ar tikrai vėl? – Robertas pašoko: – Tai tik žadintuvas! – jis nusišypsojo, nes jo laukė puiki diena.
