– Tu sakei, kad ji ilgai negyvens, – susinervinusi kalbėjo jauna moteris, rankose gniauždama servetėlę.
– Tai tik laiko klausimas. Diagnozė mirtina.
– Aš nenoriu jos matyti.
Gydytojas pažvelgė į jauną moterį ir suprato, kad kūdikis buvo jos jaunystės klaida. Tačiau jis tęsė toliau:
– Jūsų dukra jūsų laukia.
– Nenoriu žiūrėti, kaip miršta mano kūdikis. Ar yra kokia nors viltis?
– Aš nežinau. Galbūt mergaitė laikosi, kad pamatytų savo motiną.
– Vieną iš šių dienų aš ten būsiu. Būsiu.
– Mama tikrai atvažiuos?
– Taip, pamatysi.
– Aš labai džiaugiuosi.
Maža mergaitė sėdėjo prie lango ir laukė mamos. Plika galva. Blyški oda. Įdubusios ir liūdnos akys. Tokių vaikų kaip Julija čia buvo daug. Jie laukė savo termino.
– Julenka, laikas miegoti. Visi jau miega, – pasakė slaugytoja ir paglostė pliką mergaitės kaukolę.
– Aš laukiu savo mamos.
– Ji tikrai ateis.
– Tada viskas gerai.
Slaugytoja davė jai tablečių ir paguldė mergaitę miegoti.
Julija pažvelgė į mėnulį ir pašaukė mamą. Ji taip norėjo ją sutikti. Vienas susitikimas panaikintų visą skausmą ir baimę. Jos skruostais riedėjo karštos ašaros, o krūtinę skaudėjo iš skausmo. Ji nušluostė ašaras ir tarė sau: “Jei ji pažadėjo, ji ateis”. Mergaitė negalėjo užmigti nė akimirkos, žiūrėdama į peizažą už lango, kol už lango pamatė katę ir pelėdą.
Katė jos paklausė:
– Kodėl tu nemiegi?
– Sapnuoji…
– Ar net nesistebi, kad katinas su tavimi kalbasi?
– Aš stebiuosi, kad tu čia esi, nes auklės čia nieko neįsileidžia.
– Ar pelėdos įleidžiamos į vidų? – paklausė pelėda
– Pelėdoms irgi neleidžiama, – sumurmėjo ji.
– Mes norime tau padėti, – įsikišo į pokalbį katė.
– Kaip? Man niekas negali padėti, išskyrus mamą.
– Čia jos nepadeda, bet pasakoje…!
– Kokioje Pasakoje? – Mergaitė nustebo.
– Apie Eglutę ir Totošką. Ten mergaitė pateko į Stebuklų šalį ir susirado draugų. Mes sukursime savo pasaką. Mes juk draugai, ar ne? – sumurmėjo katinas.
– Turiu palaukti mamos.
– Julija, ar kada nors pagalvojai, kas yra mirtis?
– Taip, tai rytas, kai negaliu pabusti.
– Tu greitai mirsi, bet pasakoje gyvensi amžinai, – pasakė pelėda.
– Bet aš noriu pamatyti savo mamą!
– Tavo mamytė apsidžiaugs, jei eisi su mumis. Ar matai juodą paukštį? Ją vadina Tuštybės šeimininke. Ji netrukus atskris pas tave. Geriau eik su mumis, pasakoje įdomiau.
– Kaip man pasakyti mamai, kad dabar esu Pasakoje?
– Mes parašysime jai laišką!
Julija išėjo į koridorių. Ji kvepėjo vaistais ir vienatve.
– Kaip patekti į Pasaką? – Julija paklausė katino, kuris ėjo priekyje jos.
– Turime išeiti į lauką, ten viską išsiaiškinsime.
– Bet mes neturime jokių drabužių!
– Oi, ne laiku. Šeimininkė Tuštybė jau čia! – sušuko pelėda.
Mergaitė pasijuto blogai, kai pamatė juodą figūrą.
– Gal aš galiu patekti į dangų? – paklausė Julija.
– Dangaus ir pragaro nėra. Yra tik tuštuma.
– Aš ją sustabdysiu, o tu paimk mergaitę! – sušuko katė pelėdai.
– Aš noriu tikėti Pasaka! Aš žinau, kaip ten patekti. Sek paskui mane!” – sušuko mergaitė.
– Ką tu turėjai omenyje?
– Mums reikia traukinio!
Julija nubėgo prie sienos, kur buvo pavaizduotas traukinys su trimis vagonais. Gyvūnai pažvelgė pro visus langus ir nusišypsojo. Tačiau jų šypsenos buvo besišypsančios, o iš burnos lašėjo seilės.
Žvirblis, sėdintis pusiau tuščiame vagone, pašaukė Juliją pas save. Mergaitė atsisuko, pažvelgė į artėjantį šešėlį ir įšoko į vidų.
– Sustok, Džulija!” – sušuko sesuo.
– Mama! – sušuko Julija, šokdama nuo lango.
– Viktorai Stepanovičiau, mes jos neišgelbėjome. Ji nukrito tiesiai ant uolos!
– Nusiraminkite ir laukite policijos. Sutvarkyk vietoje ir nudažyk tą baisų traukinį prie lango, – pasakė direktorius.
– Jis visada mane gąsdindavo…
– Pirmyn, brangusis. Šiandien leisiu tau išgerti konjako darbo vietoje.
Julijos mergaitė. Gimusi 2000 metais. Mirties data: 2006 m. gruodžio 6 d. Diagnozė: leukemija. Mirties priežastis: iššoko pro langą. Ant stalo rastas raštelis: “Mama, viskas gerai, aš esu pasakoje!”
