Naštai jau penkiasdešimt metų. Jos pagyvenusi motina paprašė duoti vaistų, nes jai daužėsi širdis. Jos dukra labai nenoriai patenkino prašymą, bet užsiminė, kad ligonei geriau gulėti ramiai ir nesikelti. O ką daryti senyvai moteriai, jei jai nusibodo tik gulėti? Tačiau dukra neturėjo laiko visą laiką praleisti su savimi. Marijai Fiodorovnai buvo nemalonu girdėti tokius žodžius. Ji nusisuko ir stengėsi neliūdėti.
Anastasiją įsiutino kiekvienas motinos veiksmas: kosulys, čiaudulys, lūpų judinimas skaitant. Jai taip pat nepatiko, kad visą maistą visą laiką dėjo per maišytuvą. Ji tapo tokia pikta. Duodama mamai tabletes, ji visaip stengėsi neliesti jos raukšlėtų rankų. Atsitiko taip, kad tabletės nukrito. Nastia turėjo nuolat jas kelti ir vis tiek duoti mamai: jos kainavo pinigų.
Suaugusi dukra net nebandė ieškoti tokio elgesio priežasties. Ji net nieko nepastebėjo. Jai atrodė, kad tokie dukters ir motinos santykiai yra visiškai normalūs. Švelnumas buvo ne jos. Čia buvo katė, kurią ji galėjo glostyti ir lepinti. Ji jį mylėjo.
Nepaisant to, visada buvo ką valgyti. Ji buvo taupi šeimininkė: visada stengdavosi nusipirkti išparduodamų produktų, tačiau į sąlygas nekreipdavo didelio dėmesio. O dėl išvaizdos mama itin nesijaudino. Logika buvo tokia: moteris nedalyvauja jokiuose renginiuose ir vietose, tada susiūtomis kojinėmis gali vaikščioti. Nors, eidama pas gydytoją, iš spintos išsitraukdavo naujus drabužius. Tik su taisymu neskubėdavo. Ji argumentavo, kad nenori, jog mamai būtų nepatogu. Ir nesvarbu, kad tapetai kai kur buvo išblukę.
Bet viskam ateina galas. Kai motinos nebeliko, Anastasijos nepasitenkinimas dingo. Nebeliko laiko liūdesiui. Reikėjo ruoštis remontui. Dabar tai jau buvo įmanoma.
