Noriu papasakoti labai įdomią istoriją. Tai istorija apie dvi drauges ir jų motinas. Dvi mergaitės buvo draugės. Vienos mergaitės vardas buvo Rebeka, o kitos – Emilija. Jos draugavo nuo darželio laikų. Jos gyveno tame pačiame kieme. Jos augo kartu ir buvo tiesiog neišskiriamos. Daugelis žmonių manė, kad jos yra seserys.
Rebekos mama dirbo keliuose darbuose. Ji labai mylėjo savo dukrą ir praleisdavo su ja daug laiko. Ji nesirūpino savimi ir prastai maitinosi. Ji retai pirkdavo naujus ar gražius drabužius. Tačiau vyrui ir dukrai ji nupirkdavo viską. Tačiau nei dukra, nei vyras jos už tai nevertino.
Ir Emilijos motina liko viena. Emilijos mama taip pat dirbo, bet tik vieną darbą. Kai mama grįždavo namo, ji pagamindavo ką nors skanaus. Bet pirmąjį kąsnį suvalgydavo pati. O tada mama eidavo į savo kambarį. Ten ji skaitydavo knygą arba klausydavosi muzikos. Ji nesistengdavo nuolat įtikti vyrui ir dukrai. Ji nekaltino savęs ir nesinervino dėl to, kad ko nors nepadarė ar nespėjo padaryti. Ji visada sakydavo:
– Kad jūs būtumėte laimingi, visų pirma turiu būti laiminga aš!
Emilija labai pavydėjo Rebekai ir buvo įsitikinusi, kad motina jos visai nemyli.
Bėgo metai.
Rebekos motina labai susirgo ir atrodė labai blogai. Dabar ji nebeturi nei jėgų, nei sveikatos. O Emilijos mama dabar padeda savo dukrai, puikiai atrodo ir keliauja.
Pasirodo, Emilijos mama yra labai protinga moteris ir buvo teisi sakydama, kad norint, jog šeima būtų laiminga, pirmiausia turi būti laiminga motina…
