Manęs nemylėjo nuo vaikystės. Faktas tas, kad turiu jaunesnę seserį. Ją tėvai mylėjo, bet manęs – ne. Jau nesakau mylėjo, nes iš tiesų jie manęs tiesiog nemylėjo. Jie nuolat mus lygindavo ir sakydavo, kad aš bloga, o sesuo gera. Bet iš tikrųjų ji buvo labai ištvirkusi, mokykloje mokėsi prasčiausiai, dažnai dingdavo, o vienuoliktoje klasėje dar ir pastojo nuo suaugusio vyro. Nors mokykloje mokiausi gerai, visada buvau paklusni, rami mergaitė. Tačiau tėvams atrodė priešingai – buvau pati blogiausia. Niekada nesupratau, kodėl jie manęs nemylėjo.
Tarp visų tų giminaičių, kurie manęs nemylėjo, turėjau močiutę, kuri mane tikrai dievino. Dažnai pas ją pasilikdavau net kelioms savaitėms. Mes vaikščiodavome po miestą, kartu gamindavome maistą, skaitydavome knygas ir daug kalbėdavomės. Mano močiutė man visada pasakodavo įdomių istorijų. Kai močiutė mirė, pajutau, kad praradau dalį savęs. Tačiau močiutė mane darė laimingą net ir jai išėjus. Pasirodo, kadangi jau buvau suaugusi studentė, močiutė savo butą perrašė tik man. O kitiems ji nieko nepaliko.
Bet kai apie tai sužinojo mano giminaičiai, atvažiavo mama ir pradėjo su manimi ginčytis, sakydama, kad turėčiau parduoti butą ir atiduoti jiems pinigus; arba dar geriau būtų, jei atiduočiau butą seseriai, nes ji su vaiku gyvena viename kambaryje. Kai ji pasakė apie mano seserį, aš dar labiau supykau. Motina išvarė mane pro duris sakydama, kad jie iš manęs nieko negaus. Visą gyvenimą sesers fone kentėjau, o dabar likimas man suteikė galimybę susikurti laimingą gyvenimą, ir aš ja pasinaudosiu. Kai močiutė buvo gyva, jie jos net neminėjo, tad kodėl turėčiau su jais dalytis jos butu?
