Su Eriku važiavome iš miesto aplankyti jo močiutės. Mano sūnui jau penkeri metai, bet jis neatrodo toks jaunas. Visi jį laiko pirmokėliu. O mes, kaip šeima, jau laikome jį suaugusiuoju.
Taigi mokame už jo vietą autobuse, nes jis yra savarankiškas ir apskritai yra tiesiog per didelis ir sunkus, kad jį būtų galima laikyti ant rankų. Ir jis, ir aš jaučiamės nepatogiai, o tas, kuris sėdės priešais mus, tikrai susiteps batus. Apskritai visiems patogiau, jei Erikas sėdi atskiroje vietoje.
Taigi šį kartą Erikas atsisėdo prie lango, o aš – šalia jo. Pasirinkome vietas priekyje, kad būtų lengviau išlipti: mes pirmieji išlipsime iš autobuso. Įspėjau vairuotoją, kad sumokėjau už berniuko vietą (kad jis nepamirštų, jog vieta užimta). Važiuojame, taigi jau išvažiavome iš miesto. O greitkelyje mikroautobusą sustabdo moteris. Autobusiuke tikrai dar buvo vietų (gale), o vairuotojas sulėtino greitį.
Kai ši moteris įlipo (nerandu kito žodžio) į mikroautobusą, visas automobilis sudrebėjo, o keleiviai nutilo, stebėdami, kaip ji lipa į saloną. Kai ji pagaliau įlipo, buvo girdėti, kaip vairuotojas sunkiai atsiduso. Jam pradėjus trauktis į eismo juostą, teta ėmė keltis arčiau sėdynių.
– Moterie, pasisodinkite sūnų ant kelių, – tarė man ši stora moteris.
Atsakiau, kad už sėdynę sumokėta ir neketinu jo imti ant kelių. Tuomet vairuotojas prisijungė ir pasakė, kad toliau salone yra laisvų vietų. Aunt beveik sušuko, kad jai turi būti suteikta vieta, nes mums lengviau eiti į kitą salono dalį ir apskritai – ji visada važiuoja šiuo autobusu ir sėdi prie lango.
Aš nepajudėjau iš vietos, o tuo tarpu automobilis įgavo vis didesnį greitį ir posūkiuose tetą nešė po saloną, nes ji vis dar stovėjo virš manęs ir Eriko, nenorėdama eiti gilyn į saloną. Aš jau buvau pradėjusi virkauti, bet nenorėjau keiktis vaiko akivaizdoje. Nusigręžiau nuo jos ir ėmiau kalbėtis su sūnumi.
Teta supyko dėl mano elgesio ir ėmė šaukti:
– Padėk man vietą, paimk jį ant kelių, ar tau sunku?!
Ramiai atsakiau, kad taip, sunku. Jis jau didelis, todėl mokėjau jam skirti atskirą vietą. Taip ir atsisėdome prieš jus, užėmėme norimas vietas. Vairuotojas buvo užsiėmęs keliu, ir atrodė, kad ši moteris jį erzina jau ne pirmą kartą. Likusieji keleiviai iš pradžių tyliai ignoravo situaciją. Kažkas klausėsi muzikos ir nežinojo, kas vyksta, o kažkas snaudė. Tačiau pamažu salone ėmė skambėti konfrontacija: “Moterie, čia yra laisva vieta, eikite, atsisėskite ir nusiraminkite”. “Nustokite rėkti, tai vieša vieta”. Į visa tai nutukusi moteris, sunkiai kvėpuodama, atsakė, kad negali, nes jai su tokiu ūgiu sunku. Nors buvo aišku, kad ji ėjo tik iš principo, jai reikėjo mūsų vietos prie lango.
Salone prasidėjo tikra kova. Bet tada įvyko štai kas: vairuotojas sustabdė autobusą, apėjo aplink automobilį, atidarė duris ir iš pradžių ištraukė tetos krepšius, o paskui ištiesė ranką ir išstūmė ją iš autobuso. Apstulbusi moteris nespėjo atsigauti, kol autobuso vairuotojas užvedė automobilį ir nuvažiavo į greitkelį. Salone stojo mirtina tyla. Už nugaros kažkas tyliai stumtelėjo. Žmonės iš galinių eilių nusprendė duoti vairuotojui pinigų už tą tetą, aš taip pat pridėjau šiek tiek pinigų prie visos sumos. Kai išlipome, atidaviau pinigus vairuotojui; jo akys blizgėjo ir jis man pasakė, kad daugiau niekada jos neims. Kiekvieną kartą jis kelia skandalą!
