Ilgą laiką nebuvo autobuso numerio.
Luiza, beviltiškai, kaip senais gerais laikais, šiek tiek atsitraukė nuo stotelės, pakėlė ranką į viršų ir ėmė gaudyti automobilį. Bet automobiliai skubėjo pro šalį.
Ji norėjo liautis bandžiusi pagauti pakeleivį, kai staiga šalia jos sustojo vėsus baltas mersedesas.
Dešinės pusės priekinės durelės atsidarė ir Luiza pamatė šaunų vairuotoją juodais akiniais, kuris gestais įleido ją į saloną.
Patenkinta Luiza meistriškai atsisėdo ant kėdės šalia vairuotojo ir lengvai uždarė dureles. Automobilis nuvažiavo, Luiza atsargiai pažvelgė į automobilio savininką ir nustebusi pastebėjo:
– Beveik toks pat veidas…
Vairuotojas nusišypsojo šiems žodžiams, nusiėmė juodus akinius ir Luiza paraudonavo.
– Timai, ar tai tu?
– Sveiki, Luiza. Kaip tu jautiesi? – linksmai paklausė buvęs vyras ir vėl užsidėjo akinius ant nosies.
– O tu, kaip tu? – Luiza dar sumišusi sumišo, o paskui atsitokėjo… Nors… Kodėl aš klausiu? Akivaizdu, kad gyvenate gerai… Gerokai… Regis, susiradote turtingą žmoną? Su turtingais giminaičiais.
– Ne, jūs atspėjote neteisingai… – Timas nusijuokė.
– Ką, susiradai vargšę? – sarkastiškai paklausė Luiza.
– Vėl atspėjau neteisingai, – toliau juokėsi buvęs vyras.
– Ar ji našlaitė, ar ką?” – pirmoji žmona nenusiramino.
– Dabar neturiu žmonos, Luiza, – patenkintas tarė Timas. – Kadangi tada išsiskyrėme, iki šiol gyvenu vienas.
– Ką tu turi omenyje? – Luiza nustebo. – Visus šiuos penkiolika metų gyveni vienas?
– Aha!
– Papasakok man daugiau iš šios vietos, – staiga atgijo Luiza, – man įdomu išgirsti. Tikriausiai vis dar turite civilinę žmoną.
– Jos čia irgi nėra.
– Pasirodo, esate viengungis? – staiga džiugiai sumurmėjo buvusi žmona.
– O kodėl jūs taip persigandote?” Timas žvilgtelėjo į Luizę. “Net negalvok taip. Aš nesu monogamistė. Ir kol kas neketinu tuoktis.
– Ir kodėl?” Dabar Luiza nusijuokė. “Nes vyrui kartais reikia moters. Ar prisimeni mūsų naktis?
– Ne, – Timas papurtė galvą. – Aš viską pamiršau.
– Ką tu turi omenyje?
– Tiesiogine prasme. Viską, ką turėjome su tavimi, greitai pamiršau. Tai vienintelis dalykas, kuris mane išgelbėjo.
– Išgelbėjo tave nuo ko?
– Nuo nesąmonių, pavyzdžiui, nuo vedybų. O tai, apie ką tu čia užsimeni, kartais nutinka… Tiems, kurie neprieštarauja. Tikriausiai todėl man dabar taip gerai sekasi.
– Kodėl taip yra? Aš nesuprantu.
– Be tavęs man dabar viskas gerai, štai kodėl.
– Aš vis dar nesuprantu. – Luiza nustebusi žiūrėjo į buvusį vyrą. – Kodėl aš trukdžiau tavo laimei? Įdomu…
– Kaip galėčiau tau tai paaiškinti neįžeisdama tavęs?” Timas nervingai atsiduso. “Tu esi jautri moteris.
– Prisimeni mano įpročius, ar ne?” Luiza patenkinta nusišypsojo. “Viskas gerai, negailėk manęs, Timai, papasakok. Mes dabar su tavimi – kad… Pasakyk, kodėl gyvendamas su manimi negalėjai sau leisti nusipirkti tokio automobilio? Ar aš iššvaistiau daug pinigų?
– Priešingai… – Jis vėl nusijuokė. – Tu daug sutaupei. Bet… Dabar aš darau tik tuos dalykus, dėl kurių tau anksčiau būdavo bloga.
– Kodėl taip yra?
– Organizuoju vakarėlius, rašau scenarijus ir visa kita…
– “Ką?” Ji neįtikinamai pažvelgė į jį. “Nori man pasakyti, kad palikai kasdienį darbą ir per tuos savo prieškarinius pasirodymus, kuriuose “šokdavai šmaikštuolius”, užsidirbai tokį brangų automobilį?
– Na, aš jau seniai rašau rimtus scenarijus kitokio lygio šventėms. Ir režisuoju tokius renginius, kuriuose dažnai dalyvauja pirmieji valstybės asmenys ir svečiai iš kitų šalių.
– Jūs?! – ji nepatikėjo.
– Taip, – linksmai linktelėjau galva. – Įsivaizduokite, aš.
– Įdomu, kodėl tokių scenarijų nerašėte kartu su manimi? – paklausė ji įsižeidusi. – Kodėl su manimi tiek daug neuždirbote?
– Nejaugi nežinai, kodėl?
– Įsivaizduok – ne!
– Kaip aš galėjau? Tu visiškai neleidai man dirbti šia kryptimi. Kai tik gaudavau naują užsakymą, tu man pavydėdavai. Vis žvilgčiodavai per petį į kompiuterio monitorių, galvodamas, kad aš kažkam rašau meilės laiškus.
– Negalėjai man paaiškinti, ką rašai?
– Ar aš nesistengiau? Tu net neleidai man susitikti su švenčių organizatoriais be tavo asmeninio dalyvavimo.
– Bet juk ten buvo tik moterys! Ir visos jos atrodė taip! Aš jas mačiau savo akimis!
– Įsivaizduok, kad dabar šiam verslui vadovauja moterys, – vėl nusijuokė buvęs vyras.
– “Manau, kad tu viską įsivaizduoji!” Luiza staiga įsižeidusi nusisuko nuo jo ir ėmė žiūrėti į gatvę pro šoninį langą: – Tu meluoji, kad mane įskaudintum. Ir tikriausiai dirbi kokioje nors turtingoje organizacijoje, kokiu nors viršininku.
– Jei manimi netiki, tai ne… – ramiai atsakė Timas ir sklandžiai sustabdė automobilį, – Beje, aš jau tave ten nuvežiau. Ar vis dar esi ten, trečiame aukšte?
– Toje pačioje vietoje, – piktai atsakė ji ir vėl atsisuko į jį. – Aš tiesiog negaliu suprasti vieno dalyko. Kodėl dar nesusituokėte, nors tikrai žinau, kad palikote mane dėl kitos moters. Ar ne?
Timas vėl nusiėmė nuo nosies akinius ir atidžiai pažvelgė į šią keistą moterį.
– Luiza, kai mes išsiskyrėme, aš nesiruošiau eiti pas kitą moterį. Aš bėgau nuo tavęs toli toli. Nes supratau, kad su tavimi būsiu padengtas pelėsiu kaip pasenusios prekės…
Išlipusi iš automobilio Luiza taip stipriai trenkė durelėmis, kad jos vos nesudužo…
Kas jums svarbiausia santykiuose su partneriu?
