– Kate, nežinau, kas vyksta! – Olivija keistai pažvelgė į vyresniąją seserį.
Tačiau supratusi, kad jaunesnioji sesuo nejuokauja, ji padėjo ant stalo puodelį arbatos ir smalsiai pažvelgė į seserį, laukdama paaiškinimo.
– Žinai… Iš pradžių pamaniau, kad ne ten padėjau daiktus, juk taip būna. Arba perstatyti…
– Ką? Ką padėjai ar perstūmei? – Nustebino mane sesuo.
– Tai nesvarbu, Keite. Atidarau spintą, žiūriu – visa patalynė išdėliota pagal spalvas, buvo apatinėje lentynoje, o dabar – vidurinėje, tiesiai prieš mano akis. Arba Džono marškinėliai, kurie buvo ant lentynos, o dabar spintoje…
– Marškinėliai?
– Taip… Ant pakabų, Kate, žinai.
– Kodėl padėjai marškinėlius ant pakabų?
– Aš jų neliečiau, Keit! Neliečiau. Paėmiau juos, nuėmiau ir padėjau ant lentynos, o vakare ateinu… Jie vėl ant pakabų… Vėl nuėmiau ir padėjau į kitą vietą, ateinu, o jie mano spintoje, guli spalvomis. Ir aš tiksliai prisimenu, kad padėjau jas į kitą vietą. O kas vyksta virtuvėje? Nerandu puodų, šaukštai perkeliami į kitą vietą, sukeičiami vietomis… Virtuvės rankšluosčiai tai dingsta, tai atsiranda. Kas čia tokio, Keite! Netrukus grįšiu iš darbo, o aš ne tas užuolaidas… Keite, nežinau, kaip aš tai darau, neatsimenu… Ką daryti, Keite?!
– Ar jau pasakei Džonui?
– Ne, nesakiau. Ką jis apie mane pagalvos? Gal jis vaiduoklis, o gal aš nebežinau, ką galvoti.
– Olivija, – sesuo pažvelgė į ją lyg į mažą mergaitę. – Ką tu turi omenyje, vaiduoklis?
– Kas jis tada yra? Ką? Aš tikrai žinau, kad tai ne aš, žinai. Apie tai skaičiau knygoje apie vaiduoklius. Padėjau ant stalo saldainių, o į lėkštę – pieno.
– Ir kas iš to?
– Grįžau iš darbo namo, saldainių nebebuvo, pakuotės – šiukšliadėžėje, o lėkštutė su pienu – ten pat…
Taigi pyragaičius palikau kitą dieną, grįžau namo, ateinu anksčiau nei Jonas, o išeinu vėliau. Taigi atėjau, pamačiau, kad pyragėliai suvalgyti, o lėkštė išplauta, džiovyklėje…
– Oho, koks jis gerai išauklėtas, – nusijuokė Keitė.
– Kas, Keitė?
– Tavo augintinis, kas dar, – Keitė liūdnai pažvelgė į Oliviją, – Gerai. Ar nori, kad šiąnakt miegočiau pas tave? Tavo Džonas vis tiek išvykęs į komandiruotę. Tad apžiūrėkime tavo “namus”!
Štai ką mes padarėme. Seserys pavakarieniavo, pajuokavo, pasėdėjo ir nuėjo miegoti.
Ryte seserys pasislėpė ir laukė.
Lygiai devintą valandą trakštelėjo spyna ir atsidarė lauko durys. Olivija ir Keitė sustingo.
Kažkas įėjo į virtuvę, bėgo vanduo. Olivija kaip tik tą vakarą į kriauklę įdėjo kavos puodelius.
– Jis švarus, jis plauna indus, – sušnibždėjo Keitė Olivijai į ausį.
Užvirė virdulys, trinktelėjo spintelės durelės, girdėjosi, kaip kažkas kabina šaukštą puodelyje. Užsitrenkė šaldytuvo durys, kažkas atsisėdo ant kėdės.
– Ar mes eisime?
– Man baisu, Keite!
– Eime, tu esi savo bute, eime!
Merginos išėjo iš kambario ir greitai nuėjo į virtuvę. Ten prie stalo sėdėjo pagyvenusi moteris, valgė sumuštinį su dešra ir sūriu, gėrė arbatą iš mėgstamiausio Džono puodelio.
– “Kas jūs tokia?” paklausė Keitė.
Iš netikėtumo viešnia krūptelėjo, įtraukė galvą į pečius, sėdėjo ir nejudėjo.
– “Sara?” Olivija iš nuostabos sušnabždėjo: “Tu? Ką tu čia veiki?
Moteris atsisuko, paraudonavo.
– Olivija, kodėl nesi darbe?
– Tai namų tvarkytoja, – sumurmėjo Keitė.
Neslėpdama smalsumo ji pažvelgė į sesers uošvę.
– Tai įdomu, – Keitė apėjo virtuvę, – Tai jos butas ir ji čia gyvena. Bet ką tu čia veiki?
– MES? MES? Džonas davė man raktus šiaip sau!
– Ką turi omenyje, Sara, tik tam atvejui, – paklausė Olivija.
– Tai Nikolė.
– “Kokia Nikolė?” – choru paklausė merginos.
– Na, mano dukra, Džono sesuo. Jie persikraustė pas mane.
– Bet tu pati jas pasikvietei, pasakė man Džonas.
– Taip, pakviečiau. Na, pakviečiau jas… Pasiūliau, ir jos sutiko, bet nemaniau, kad tai įvyks! Maniau, kad jos greičiau susitaupys pinigų savo butui…
– Kaip bus?
– Atsikelia šeštą ryto, vaikai neišnešioti, bėga į mano kambarį, rėkia, šokinėja ant lovos.
Moteris mostelėjo ranka ir verkė.
– Jie bėgioja nesustodami, o kai paprašau dukters tylos minutės, ji ima ginčytis. Ji leidžia jiems daryti viską, viską. Aš negaliu ramiai sėdėti tyloje, man neužtenka miego…
Ji sako, kad vaikystėje kentėjo nuo griežtumo, o savo vaikams leidžia viską…
Taigi sugalvojau: kai tu išeisi, aš ateisiu ir išgersiu arbatos. Atnešu Olivijai pirkinius… Tada skaitau knygą, nuvalau dulkes, kelis kartus išsiurbiu.
– Tai tu esi spintoje… Valai?
– Taip, norėjau padėti.
– Ir šaukštus, ir puodus… Tu irgi?
– Atsiprašau, Olivija. Aš tuoj išeisiu.
– Kur tu eini?
Merginos pažvelgė viena į kitą.
– Sara, ateik, pasėdėk, pažiūrėk televizorių, paskaityk, bet prašau tavęs…
– Suprantu, Olivija, atsiprašau… Daugiau taip nedarysiu. Aš esu virtuvėje. Ačiū, – sušuko moteris.
– Olivija ir Keitė atsisėdo prie stalo: – Kodėl verki? Nusiramink, viskas bus gerai.
– Ką tu sakai Nikolei? Kur tu eini? – paklausė Keitė.
– Sakiau, kad dirbu, – nuleidusi galvą pasakė moteris, – turėjau pinigų, dabar po truputį atiduodu juos dukrai, tarsi uždirbu ir padedu jiems su paskolomis. Norėčiau susitaupyti tam indėliui ir išsikraustyti…
– Gal tau kol kas reikėtų apsigyventi pas mus, Sara?
– Ne, Olivija, – papurtė galvą uošvė, – jie tada nepersikraustys, nuspręs, kad aš jiems palikau butą, ji jau sakė, kad Jonas turi butą. O aš, Olivija, jai pasakiau, kad šis butas liks jai ir Džonui po lygiai. Gerai, aš eisiu…
– Kas nutiko, a? Kur tu eini? Einu su Keite pasivaikščioti, jau seniai nebuvome parduotuvėse, kaip švaistoma laisva diena, grįšiu kaip visada. Taigi nedvejok, pasiimk, ko tau reikia, į šaldytuvą.
Merginos juokėsi iš namų tvarkytojos.
Kai Olivija grįžo namo, namai kvepėjo gardžiomis bandelėmis.
– Ačiū tau už bandeles, – paskambino ji uošvei.
O imtuve išgirdo vienas paskui kitą bėgančių vaikų klyksmus.
– Ar gali ateiti pas mane nakvoti?
– Ne, vaikeli, tu negali, juk žinai, – sušnabždėjo uošvė.
Kaip bebūtų keista, šis nuotykis suartino Oliviją ir jos uošvę.
– Džonai, ar tavo mama gali likti su mumis, kol mes atostogausime?
– Žinoma, – pasakė nustebęs Džonas.
Apie šią mažą paslaptį jam pasakė ne iš karto.
Džonas buvo karšto būdo, ir Olivija bijojo, kad jis susiginčys su seserimi ir viską dar labiau pablogins.
Netrukus Nikolė su vyru, padedami Saros, Džono ir Olivijos, susitaupė pradiniam įnašui ir persikraustė į savo butą.
O Olivija, grįžusi iš darbo, bute pajusdavo gardų bandelių kvapą, rasdavo kotletų ar barščių.
– Taip gera, nereikia gaminti, – pagalvojo ji.
Džonas grįžta namo, namai švarūs, maistas paruoštas, Olivija visa linksma, pasitinka jį su šypsena.
– Olivija, šie kotletai labai skanūs, esu juos valgęs tik pas mamą, bet tavo skanesni, tiesą sakant, – sako vyras.
O Olivija tik nusišypsojo ir įdėjo Džonui daugiau kotletų…