– Kūdikėli, ar nori pasisupti ant sūpynių?” Ingrida paklausė savo mažojo sūnaus, kuris bėgiojo šalia.
– Ne, mama, į čiuožyklą, į čiuožyklą! – Ir jis nubėgo toliau.
Ingrida nusijuokė.
– Kiek laiko tu jau vaikštai?” – išgirdo ji šalia savęs.
Ingrida atsisuko ir pamatė kaimynę su dukra.
– Taip, iš tikrųjų. Beveik dvi valandas. Netrukus eisime namo.
– Aš matau. O mes ką tik išėjome, – Marija ištraukė Oliviją iš vežimėlio ir pastūmė prie smėlio dėžės:
– Eik, statyk pilį.
Mergaitė paėmė mentelę ir kibirėlį ir nubėgo prie smėlio. Marija atsisėdo šalia Ingridos.
Ingrida saldžiai šypsojosi, bet giliai širdyje galvojo, kaip kuo greičiau palikti žaidimų aikštelę. Ji visai nenorėjo kalbėtis su Marija, o viskas dėl to, kad Marija visada skųsdavosi gyvenimu, o po tokių pokalbių Ingrida jausdavosi išspausta kaip citrina.
Taigi dabar ji sėdėjo ir linktelėjo galva, o Marija pradėjo kitą savo įrašą. Ingrida stengėsi nekreipti dėmesio į]] skundus, bet kartais jie vis tiek ją užgaudavo.
– Mes visą laiką ginčijamės, tiesiog kiekvieną dieną…
– Aš neturiu jėgų……..
– Tikriausiai teks išsiskirti.
“Na, dėl ko gi galima kiekvieną dieną kovoti? Aš net negaliu sugalvoti priežasties …. Gerai, kad mano Andrejus ne toks ir visada man padeda”, – pagalvojo Ingrida.
– Ei, Maikai, ar mes einame namo?” Ingrida pertraukė sūnų.
Sūnus pažvelgė į šalia mamos sėdinčią tetą Mariją ir atsiduso. Jis žinojo, kad mama nemėgsta šios tetos ir visada, kai ji pasirodo, tempia jį namo arba į kitą žaidimų aikštelę.
– Ką gi, eime, – nuolankiai sutiko jis.
…………………
Laikas bėgo. Maikas pradėjo lankyti vaikų darželį, Ingridai gimė dukra, o Marija toliau gyveno su vyru. Ingridos laimei, jie susitikdavo labai retai.
– Ingridai, noriu pakeisti automobilį, – vieną vakarą pasakė Andrejus.
– Jei nori – pakeisk, – lengvai atsakė Ingrida.
– Hmm …. Noriu aukštesnės klasės automobilio. Turėsiu imti paskolą.
– Andriau, mes turime du vaikus. Kokią paskolą? Gal tau reikėtų pažaboti savo apetitą ir palaukti, kol aš išeisiu į darbą?
– Ingrid …. Aš paskaičiavau. Parduodu šį automobilį, pridedu tai, ką turiu susitaupiusi, pridedu tai, ką tau mokėjo iki motinystės atostogų, parduodu tavo automobilį ir taip pat pridedu, tada paskola bus nedidelė.
Ingridai suspaudė širdį: pasirodo, visus pinigus jie investuos į šio automobilio pirkimą! O jeigu kas nors atsitiks? Kas tada? O jos automobilis – ji juo važinėja ir į pamokas, ir į parduotuvę, ir į parką, ir į polikliniką. Kaip ji išsivers be automobilio?
– Andriau, o kaip bus su mumis, visai neturinčiais santaupų?
– Taip, – vyras mostelėjo ranka. – Jie pažadėjo mane padaryti pagrindiniu specialistu. Mes sukaupsime daugiau …..
– O kaip aš be automobilio? Aš negaliu be jo gyventi.
– Nagi ateik, Ingridai! Prašau, prašau, prašau, prašau….. Mes nupirksime tau automobilį. Pažadu. Pradėsiu jam taupyti. O tu galėsi be jokių problemų naudotis mano.
– Nežinau, – suabejojo Ingrida.
– Na, pagalvok apie tai. Mes turime du vaikus. Du! Mums reikia didesnio automobilio. O jei automobiliu važiuosime prie jūros? Žinoma! Važiuokime prie jūros vasarą automobiliu, a?
– Nežinau, – Ingrida vis dar dvejojo. – Gal pigiau būtų išsinuomoti automobilį?
– Ingrid, visą gyvenimą svajojau apie tokį automobilį. Nuo pat vaikystės!
Ingrida atsiduso: žinoma, svajonės turi išsipildyti.
– Ir aš tikrai galėsiu juo naudotis. Juk turiu klubus, kliniką, parduotuvę.
– Į parduotuvę galėsiu nuvažiuoti laisvą dieną. Na, ar sutinki?
– Gerai, – įkalbėjau, – nenoriai sutiko Ingrida.
………………………..
Apskritai viskas vyko taip, kaip Ingrida manė. Andrius nusipirko automobilį tik sau. Jis neleido Ingridai juo važiuoti – tam atvejui, jei ji ką nors sudaužytų. Taigi jai teko pradėti naudotis viešuoju transportu.
– Andriau, ar pameni, kad sakei, jog nupirksi man automobilį? Ar prisimeni?
– Žinoma, kad prisimenu. Na ir kas iš to?
– Kada tai įvyks?
– Ingrid, tu esi motinystės atostogose. Tau dabar nereikia automobilio.
Ingrida supyktų ir jie pradėtų ginčytis. O tada ji eidavo į žaidimų aikštelę ir norėdavo susitikti su kokia nors drauge ir išlieti ant jos visus savo rūpesčius ir pyktį.
Ir vieną dieną ji suprato, kad tampa panaši į Mariją. Ta, kurios ji vengė ir šalinosi.
…………….
– Ingridai, kodėl vakarienė dar neparuošta? Ką tu veikei visą dieną?” Vieną dieną Andrejus jai tarė. Kas tau nutiko?
Ingrida nustebusi pažvelgė į vyrą:
– Ką tu turi omenyje, ką aš veikiau visą dieną?
Ir ji ėmė vardyti savo reikalus.
– Tik prieš 15 minučių grįžau namo ir pradėjau gaminti maistą.
– Nesuprantu, kodėl savaitgalį nenuėjai į parduotuvę?
– Ėjau, – piktai sušuko Ingrida, – bet aš juk moteris! Negaliu nešioti sunkių krepšių!
– Kodėl man nepasakei ir galėjome nueiti kartu?” Andrius taip pat pakėlė balsą.
– Aš taip ir padariau! Bet tu visą savaitgalį, taip pat ir praėjusį bei užpraeitą savaitgalį vežiojai savo tėvus darbo reikalais.
Ingrida verkė:
– Tu pažadėjai …. pažadėjai ….
– Gerai, Ingrid …. atsiprašau, mano kaltė.
Endriu iškart prišoko prie žmonos ir ėmė jai pliaukšti per nugarą.
– Aš niekur nevesčiau Maiko. Man sunku. Be to, turiu su savimi pasiimti dukrą ir maistą, su vežimėliu važiuoti 7 stoteles, o kartais negalime įlipti į autobusą, nes tuo metu prasideda piko valandos …. Bet mano sūnui patinka …., – verkė Ingrida.
– Taip. Aš nusprendžiau. Išsikvieskite taksi ir viskas. Supratai?
– Gerai, – sutiko Ingrida.
Ir tuo incidentas baigėsi.
………………..
Laikas bėgo. Bet Ingridos gyvenime viskas buvo kaip anksčiau: dabar ji turėjo paskambinti vyrui ir paprašyti, kad šis pervestų pinigų už taksi. Dažnai vyrui nepatikdavo kaina ir jis sumurmėdavo, o kartais liepdavo jai važiuoti savo keliais.
Žinoma, Ingrida supykdavo ir pradėdavo su vyru ginčytis.
Vieną dieną jai visa tai nusibodo ir ji tiesiog pririšo vyro telefoną prie taksi paslaugų ir išjungė telefono pranešimus.
Žinoma, jai buvo šiek tiek gėda, bet ji nusprendė, kad daugiau nebeprašys pinigų.
Ir ji pradėjo gyventi įprastą gyvenimą.
Tačiau po trijų savaičių Andrejus pradėjo jai reikšti pretenzijas:
– “Aš nesupratau, kad tu mokėjai mano kortele? Šiandien žiūriu, o kortelėje nėra pinigų.
– Aš? Už ką moku? Už taksi! Jūs man liepėte važiuoti taksi savo reikalais.
– Taip …. sakė ….
Endrius pasikrapštė pakaušį.
– Bet nesuprantu, kodėl tokios didelės sumos?
– Kodėl tokios didelės? Įprasta suma. Turiu taksi vaikams su dviem automobilinėmis kėdutėmis. Negaliu važiuoti be automobilinių kėdučių. Juk tai mano vaikai ir man rūpi jų saugumas.
– Suprantu, – pasakė Andrejus.
………………
– Ingridai, kelkis! Ingrida!
Ingrida išgirdo vyro balsą.
– Dar šiek tiek …..
– Nagi, kelkis. Aš einu į darbą.
Ingrida atmerkė akis ir išėjo į koridorių palydėti vyro.
– Geros dienos, – pasakė ji ir pabučiavo vyrą į skruostą.
– Ingrida, čia palikau automobilio raktelius. Pasinaudok jais. Iki pasimatymo.
– Palauk …. Kaip tu juos palikai?
– Na, taip… Suprantu, tau tai svarbiau. Esu už pusvalandžio kelio metro. Bet jei man reikės eiti, pranešiu tau.
– Ačiū, – pasakė Ingrida.
Ji nuėjo į virtuvę ir iškart pamatė automobilio raktelius. Paėmė juos į rankas ir dešimt minučių sukiojo, netikėdama savo laime.
……………..
Po šių įvykių Ingridos gyvenimas grįžo į vėžes. Ir ji suprato, kaip lengva viską sunaikinti ir viską prarasti.
