Aš nebegaliu to daryti. Kodėl turėčiau auginti svetimą vaiką? Netrukus turėsime savo!” – pasakė moteris savo vyrui
– Na, jis juk mano sūnus, – atsakė vyras.
– Taip, jis yra! Jūsų. Ji pabėgo, kuria savo gyvenimą. Jis čia nereikalingas! Arba išsiskiriame, arba atiduodame jį į našlaičių prieglaudą! – moteris iškėlė sąlygą.
Jis bijojo prarasti žmoną. Jis neįsivaizdavo savo gyvenimo be jos. Be to, jie kartu laukėsi dar vieno vaiko. Likimo valia po skyrybų jis iš karto sutiko merginą. Jis įsimylėjo ją be proto. Jos charakteris buvo tvirtos valios, viskas visada turi būti taip, kaip ji sako. Tačiau ji niekur neišeina ir viską daro namuose, ne taip, kaip jos buvęs vyras.
Po metų atsirado buvusi žmona, įteikė jam sūnų ir atsisakė nuo jo. Vyras neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik priimti sūnų. Tą dieną moteris ilgai svečiavosi pas draugę, o kai grįžusi sužinojo, kas nutiko, prasidėjo baisus kivirčas. Tačiau tą akimirką ji vis tiek leido sūnui pasilikti. Berniukas sunkiai išgyveno atsiskyrimą nuo motinos, nuolat verkė ir šaukėsi motinos. Moteris vis labiau pykdavo, bet likdavo su juo dieną, kol jos vyras būdavo darbe. Tai truko neilgai.
– Man, žinoma, labai gaila. Bet ar galėtumėte kuriam laikui pasiimti berniuką pas save? Moteriai reikia šiek tiek atvėsti, ji išsekusi. Hormonai suveikė. – Vyras pateisino savo žmoną.
– Kaip tai gali būti? Vargšą berniuką ką tik paliko motina, o dabar jis nereikalingas nuosavam tėvui?
– Man jo reikia! Nesakyk taip! Tiesiog moteris išgyvena sunkų laikotarpį. Kai tik viskas susitvarkys, pasiimsiu sūnų atgal.
– Gerai, palikite vaiką. Tavo žmona vis tiek jo nemyli.
– Ačiū tau, sesute!
Sesuo taip pat buvo ištekėjusi ir buvo motinystės atostogose su sūneliu, kuriam tuo metu buvo vieneri metai. Vyras pasiėmė berniuką, jis nesuprato tėvų nežmoniškumo, todėl su žmonos sūnėnu elgėsi kaip su savo sūnumi.
Netrukus pora susilaukė dukters. Vyras vis rečiau lankė seserį ir sūnų, visiškai pasinėręs į savo naująją šeimą. Ilgainiui berniukas nustojo jį vadinti tėčiu. Kai berniukui buvo treji metai, sesuo pasikvietė brolį rimtam pokalbiui.
– Praėjo metai, kai berniukas gyvena su mumis. Ar jūsų žmona dar neatsipeikėjo?
– Ką gi, tada viskas gerai. Siunčiu tau pinigų už vaiką. Ir mano sūnus jau priprato prie tavęs.
– Taip, jūs slapta siunčiate pinigus nuo savo žmonos… – pasipiktinusi atsakė mano sesuo.
– Neišduok manęs, – nuleidęs akis atsakė brolis.
– Vaiką reikia užregistruoti į darželį. Aš taip pat netrukus eisiu į darbą. Ko tu nori, kad aš dirbčiau? Štai ką, arba tu pasiimi vaiką, arba parašyk atsisakymą, ir mes jį įsivaikinsime.
– Gerai…
– Kas gerai? Koks jūsų sprendimas? – sutrikusiu balsu paklausė mano sesuo.
– Aš parašysiu atsisakymą…
Netrukus tai įvyko. Brolis parašė atsisakymą nuo vaiko, o sesuo su vyru jį įsivaikino ir augino kaip savo. Jis nežinojo, kad jie nėra jo tikrieji tėvai, ir juo labiau neįtarė, kad dėdė yra tikrasis jo tėvas.
– Sveiki, dėdė. – Atidaręs duris, berniukas pamatė ant slenksčio stovintį dėdę.
– Sveiki. Ar mama namie?
– Taip, ji namie, gerai, ateik! Aš einu į treniruotę.
– Labas, – neramiu balsu pasisveikino brolis su seserimi.
– Labas, broliuk. Ar vėl atėjai papasakoti, kaip tau skauda sielą? Neketinu klausytis apie tavo liūdesį dėl sūnaus, tai buvo išimtinai tavo pasirinkimas. Tu negali atsukti laiko atgal.
– Norėčiau žinoti, kaip viskas susiklostys ateityje. Dabar esu visiškai viena. Mane paliko žmona. Dukra manęs visai nepasiekia. Ar galiu daugiau laiko praleisti su sūnumi? Žinau, kad esu skolingas savo sūnui. Leiskite man tai jam atlyginti.
– Ar nori jam viską papasakoti? – pasipiktinusi paklausė mano sesuo.
– Ne, jis visai nenorės manęs pažinti.
Sesuo nesikišo į jų bendravimą.
Kai berniukas grįžo iš kariuomenės, jį nustebino tai, ką pamatė. Dėdė padovanojo jam visiškai naują automobilį.
– Dėdė, tu neabejotinai esi geriausias dėdė pasaulyje, bet aš negaliu priimti tokios brangios dovanos.
Vyras pradėjo verkti. Jis apkabino berniuką ir tada pasakė štai ką:
– Prašau priimti šią dovaną, visada svajojau apie sūnų. Ir būtent tu man jį pakeitei. Labai nusiminsiu, jei atsisakysi.
Berniukas vis dėlto priėmė dovaną, visiems pasakojo, kokį gerą dėdę turi. Jis suprato, kad neturi teisės griauti sūnaus įprastos sąmonės. O kaip jis elgtųsi, jei sužinotų tiesą. Vyras bijojo prarasti ryšį su sūnumi, todėl pasitenkino tuo, ką turėjo.
