– Luiza, – šaukė Olivija į telefoną, – Luiza, bėda! Viktoras mane apgaudinėja!
– Ką?” – Kitame laido gale dalykiškai atsakė Luiza, ir buvo girdėti, kaip ji spjaudosi iš sėklų lukšto.
– Štai, pažiūrėk pati, – Olivija išlenkė kairės rankos pirštus, tarsi pašnekovė ją matytų, – jis vėluoja į darbą, viena. Visada alkanas, tai du. Visas kalorijas išleidžia malonumams, matyt. Pradėjau rūpintis savimi. Taigi, jis vaikščiojo kaip iškamša. O dabar jis grįžta iš darbo namo, deda kelnes į skalbyklę, o paskui pats jas išlygina. Tai trys. Anksčiau pagrindinis rūpestis savaitgaliais buvo miegoti ir valgyti pyragus, o dabar jis galvoja, ką veikti, net užsirašė į biblioteką. Tai yra keturi. O šiandien jis pasakė, kad ryte pradės bėgioti. Tai penki.
– Čia viskas aišku, – pasakė Luiza, nustojusi lupti sėklas, – Po valandos pas mane, paskambinsiu mūsų.
Po keturiasdešimties minučių į seno dviaukščio namo kiemą ėmė plūsti solidžių, visais atžvilgiais penkiasdešimtmečių moterų srautas. Kiekviena iš jų sustojo prie antrojo įėjimo, ilgai trynė batų padus į skudurą ir, patraukusi sunkias geležines duris, dingo tamsoje.
Virtuvėje buvo triukšminga. Pagaliau įėjo Olivija. Ir penkios poros akių žvelgė į operatyvinio pasitarimo kaltininkę.
Moteris, susikibusi rankomis už rankų, papasakojo draugėms viską, ką prieš valandą buvo papasakojusi Luizai, šįkart sukiodama pirštus į auditoriją. Kai ji užbaigė monologą skambiu “moteriškaitė”, minia kartu su ja džiūgavo.
– Išsiskyrė ir išvarė ją iš buto!” šūktelėjo Viktorija, pasitaisydama akinius.
– “Kokia bloga moteris, bet ir gera išsiskyrėlė. Ji pateko į šeimą, žinai! – Roza buvo triukšminga.
– Sekmadienį tą niekšą užrakinti namuose! – Marta ėmėsi radikalių priemonių.
Olivija, besidžiaugdama visuotiniu rūpesčiu, liūdnai linktelėjo galva ir net atrodė, kad nubraukė ašarą.
– Tyliai, mergaitės!” – Luiza šaukė visoms, o į ją žvelgė penkios poros akių, – žmonės sako, kad jei nesučiupai, vadinasi, nesi vagis. Taigi pirmiausia turime demaskuoti jį, o kartu ir jo šeimininkę. Galbūt ji irgi ištekėjusi. O tada nuspręsti, ką su juo daryti.
Minia pritarė, ir Luiza tęsė toliau:
– Jūs sakote, kad jis pradėjo bėgioti ir dingsta savaitgaliais? Vadinasi, pasidalijame teritoriją perimetru. Marta, tu išeini ryte pavedžioti šuns ir eini tuo pačiu maršrutu, kur jis bėga. Nereikia jo persekioti, bet kaskart sutikite jį vis kitoje vietoje. Rytoj netoli namų atsekite, kur jis bėgo, tada susitikite jį toje vietoje, kur jį pametėte iš akių. Greičiausiai jis bėga į tą pačią vietą.
– Gerai!” – atsakė Marta, galvodama, kaip paaiškinti vyrui, kad ji pati vedžioja šunį.
– Roza, atsisėsk su sėklomis prie bibliotekos ir pažiūrėk, kas ten dažnai sėdi, ilgai sėdi ir pan.
– Ar jie tavęs neišmes iš namų?
– Ne, jei atsisėsite šiek tiek toliau.
Luiza paskirstė užduotis kitiems operacijos dalyviams. Kiekvienas iš jų, gavęs savo užduotį, apgalvojo veiksmų planą.
– Ką turėčiau daryti? – paklausė Olivija.
– Tu tiesiog gyvenk taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Nerodyk dėmesio, viską daryk kaip įprastai. Tavęs negali sekti, – paaiškino ji.
Po dviejų valandų draugės išsiskyrė, susitarusios susitikti šeštadienio vakarą čia pat, pas Luizę.
Paskirtą dieną kiekviena pasiėmė po dovaną ir nuėjo į mergvakarį atsiskaityti už nuveiktus darbus.
– Negaliu išsiaiškinti, kur jis bėga, – skundėsi Marta, – ateina prie parduotuvės, pasuka už kampo, o šuo mane traukia į kitą pusę. Negaliu rėkti, jis pastebės. O kai ateinu prie parduotuvės, jo nėra nė pėdsako, kol vaikštau pirmyn ir atgal po krūmus, jis jau bėga atgal iš niekur.
– Šlykštu, – sumurma Luiza, – tęsiame stebėjimą. Kas su tavimi darosi?
– Jis pats į biblioteką neatėjo, bet gal rytoj pasirodys. Bet Julija, mano kaimynė, visada ten būna, kasdien ateina per pietus ir išeina vakare.
– Ji ten dirba ne visą darbo dieną.
– Ak, – ištiesė rankas Roza.
– “Ką turi?” – Luiza klausinėjo visų – ir tų, kurie važiavo objektu iš darbo į namus, ir tų, kurie skambino kolegoms, ir pranešė apie savo punktą.
Niekas neturėjo jokių rezultatų.
Viktoras pasirodė esąs gudrus ir sumanus išdavikas. O penkioms (Olivijos neskaitant) moterims nepavyko jo sugauti sučiupti už rankos. Apgauta moteris nubraukė ašarą, pasiskundė gyvenimu ir ėmėsi pyrago, kuris jau seniai viliojo ją savo ruduoju šonu.
Antradienį rezultatas buvo toks pat, ir Luiza suprato, kad reikia keisti strategiją, pažadėjo parengti naują planą ir pasidalyti juo ketvirtadienį. Bet kurį priešą galima pergudrauti!
O trečiadienį Olivija nuėjo į parduotuvę. Iki parduotuvės jai buvo likę apie šimtas metrų, kai pastebėjo pažįstamą megztinį. Moteris sustojo, apsižvalgė, užsidengė veidą plaukais ir lėtai nuėjo į parduotuvę. Tuo metu, kai vyras dingo už kampo, ji visu jai prieinamu greičiu bėgo paskui jį.
Jai pasisekė! Ji pamatė krūmuose blyksinčią oranžinę marškinių apykaklę ir dabar, sulėtinusi greitį, lėtai nuėjo prie išdaviko meilės lovos.
Labai atsargiai, žingsniuodama per šakas, ji pasiekė krūmus ir įsiklausė. Vyras kūkčiojo su savo meiluže:
– Saulute, mano brangioji, ar pasiilgai manęs? Ak, tu esi mano brangiausioji.
Olivijos akys apsipylė ašaromis – jis vadino savo šeimininkę jos naminiu slapyvardžiu – Sunny. Argi jis ne šunsnukis?
– Nustok bučiuotis, palauk. Žiūrėk, ką tau atnešiau, – kūkčiojo išdavikas, – žiūrėk, geriausi, pats juos išsirinkau!
O, jis net dovanoja jai dovanas! Pats sakė, kad algą gaus tik po savaitės, o jai, savo teisėtai žmonai, dar negali nupirkti frotinio chalato.
– Kaip mano kūdikiai, leiskite pažiūrėti, – lingavo išdavikas.
“Jis kalba apie vietą, kur padorios damos slepia pinigus”, – pagalvojo Olivija ir, nebegalėdama ilgiau kęsti šių meilės pašnekesių, galinga ranka stumtelėjo krūmus ir įžengė į vidų:
– “Ką davė šiai kalytei?” – sugriaudėjo bosas.
Viktoras, pasidėjęs laikraštį po savo liesu užpakaliu, sėdėjo tiesiai ant žemės. Šalia jo gulėjo permatomas maišelis su kažkuo mėsos spalvos. Didelių akių šviesiomis blakstienomis žvilgsnis tapo išsigandęs, tarsi vaiko, pavogusio pyragą. Lūpos šiek tiek drebėjo. O ploni pirštai ir toliau glostė didelį juodą katiną, prisiglaudusį prie jo lieso glėbio. Katė trinosi veidu į jo lygų smakrą.
– Kas tai?” nustebusi paklausė Olivija.
– Sauliau, neprisiekinėk. Tai mano katė Sunny.
– Kaip tavo katė? Kas tau leido?
– Niekas, Sunny. Šią popietę ėjau pirkti meduolių, o ten buvo ji. Pardavėjas sakė, kad ji netrukus turės gimdyti, o jos šeimininkai išvykę. Pasigailėjau, pamaitinau ją. O paskui ji kaskart bėgo manęs pasitikti. Padariau jai lovą iš senos dėžės, matote? Neseniai gimė jos kačiukai, dabar ji neateina manęs pasitikti, ateinu ir maitinu juos pati.
– Taigi ryte išeinate į lauką ir bėgate pas ją?
– Na…
– O čia vietoj bibliotekos?
– Olivija, aš irgi einu į biblioteką.
– Kodėl pati skalbi ir lygini?
– Bijau, kad supyksi, jei pamatysi vilną.
Olivijos veidas suminkštėjo ir tapo svajingas bei susimąstęs.
– Na, pasiimk savo katę namo, netrukus bus šalčiau, kodėl ji gyvens po krūmu su vaikais? Ji peršals.
Viktoras pašoko į viršų:
– Sauliau, ar girdėjai? Mes tave pasiimsime namo. Aš tau sakiau, kad mano Olivija yra geriausia.
– Tu tai pasakei tiesiai į katę?
– Žinoma, kad pasakė! Aš jai nemeluočiau.
Tą pačią dieną Olivija pranešė naujieną savo draugams. Jos džiaugėsi už Oliviją, sveikino su papildymu ir tik Luiza liūdnai atsiduso: toks planas ją sulaikyti nepavyko… Juk šie vyrai net į kairę negali normaliai nueiti!
