– Sekmadienį vykstame į šalį! – tvirtai pasakė tėvas. – Laikas kasti žemę bulvėms.
Tačiau vaikai nerodė jokio entuziazmo.
– Tėveli, kam kasti? – paklausė Benas. – Pasodinkime jas iš karto, be kasimo.
– Man jau nusibodo tavo kaimas! – dukra Glorija buvo ne tokia subtili. – Lengviau nusipirkti bulvių parduotuvėje. Beje, ir pigiau.
– Tu esi tiesiog tinginys! – tėvas nesutiko su vaikais. – Kai bulvės užaugintos savo rankomis, jos skanesnės. O anūkus taip pat reikia mokyti dirbti. Glorija, pasakyk, kad ir jie ateitų. Benai, ar turi jiems vietos automobilyje?
– Tėti, palik savo anūkus ramybėje! Mes patys juos pasodinsime, mes tai darome jau daugelį metų.
– Tai jau kitas pokalbis! – tėvas nusiramino. – Aš stengiuosi dėl tavęs. Ir šiltnamį ten statysiu taip pat dėl tavęs. Žiemą mane prisiminsi gerais žodžiais!
Bet dukra ir su tuo nesutiko.
– Tėti, tu turėtum rūpintis savo sveikata! Ką tau paskutinį kartą sakė gydytojas?
Tėvas sumurmėjo ir neatsakė. Benas pakeitė temą.
– Tu sakei, kad kažkas nori pirkti tavo žemę?
– O, tas turtingas vyrukas su džipu? – Tėvas iškart ėmė ir išsiviepė. – Jis negali laukti! Jam patiko vaizdas, matai! Jis turi planų ten pasistatyti dvarą. Jis sakė – aš čia turėsiu veją, daugiau nieko nesodinsiu! Kaip taip gali būti?! Ten tokia derlinga žemė! Ir per daugelį metų aš ją visą užėmiau savo rankomis. Taigi jis nematys jokios žemės!
– Kiek jis tau duoda pinigų?” Benas paklausė.
– Nesvarbu, kiek jis duoda! – tėvas liko nepalenkiamas. – Kodėl tu klausi?
– Todėl, kad žemė oficialiai įregistruota man, – nusišypsojo Benas, – gal jau esu potencialus milijonierius.
– Pinigai yra niekis! Tai tik popierius. Tai supratau jau seniai. O žemė yra žemė. Taigi šeštadienio rytą važiuojame kasti…
Šeštadienį neturėjome laiko kasti ir sodinti bulvių, tad teko važiuoti sekmadienį. Baigėme tik po pietų.
Kol Benas dirbo prie automobilio, tėvas gyrėsi dukrai apie savo ūkį.
– Pažiūrėk, kokį šiltnamį padariau! – jis rodė į konstrukciją, – paprašiau Beno, kad rudenį jį atvežtų. Taigi liepos mėnesį turėsime pomidorų.
Benas priėjo.
– Gerai, važiuojam!
– Dabar aš truputį pasėdėsiu, – tėvas atsilošė į šiltnamį ir užmerkė akis.
– Tėti, ar tau blogai? – Glorija susirūpino.
– Ne, dukrele, viskas gerai, jau einame, – atsakė tėvas ir pridūrė: – Krepšyje turiu tablečių, atnešk jas.
Išgėręs tabletę ir pailsėjęs tėvas vėl tapo linksmas ir energingas.
– Vaikai, aš stengiuosi dėl jūsų. Glorija, noriu, kad jūsų vaikai patys turėtų šviežių daržovių ir bulvių. O mums reikia daugiau pasiruošti žiemai. Jūsų mamai sunku, tad padėkite jai.
– Tėti, kiek kartų?! Dabar viską gali nusipirkti parduotuvėje, ir visus metus. Kodėl jūs su mama senatvėje ir toliau kasate daržą?!
– Dukra, nebūk tinginė! Sutaupysi pinigų maistui ir ką nors nupirksi vaikams. Juk tai puikios atostogos. Pažiūrėk, kaip šiandien įdegiau, geriau nei prie jūros.
– Dabar iš šių atostogų pasiimsiu savaitę atostogų, – sumurmėjo Benas, trindamas apatinę nugaros dalį.
– Jau važiuokime! – tarė tėvas. – Ar rytoj mane čia nuveši?
– Tėti, aš turiu eiti į darbą!
– Gerai, aš pats važiuosiu autobusu…
– Benai, ar tu esi darbe? – Glorijos balsas buvo susijaudinęs.
– Taip, kodėl? – paklausė jis sesers.
– Bet aš negaliu prisiskambinti tėvui.
– Ar jis vis dar važiuoja į savo sodybą?
– Juk žinai, koks jis užsispyręs. Ar negali grįžti iš darbo anksčiau? Kodėl jis neatsiliepia? Mama irgi nerimauja.
– Kaip paprastai, jis paliko telefoną striukėje, o dabar dirba šiltnamyje, – pasiūlė Benas, – Tada pamatys praleistus skambučius ir perskambins.
– Skambinu jam jau dvi valandas, – prisipažino Glorija, – Benai, prašau, atvažiuok greičiau!
– Gerai, aš eisiu įspėti bosą…
Motina ir sesuo jau laukė jo prie įėjimo.
– Greitai važiuokime, – pasakė Glorija, sėsdama į automobilį.
Benas pravažiavo pro žaliuojančius sodus, bet visas jo dėmesys buvo sutelktas į pilką asfalto juostą. Glorijai buvo sunkiau – jos vaizduotė buvo niekuo neužimta, piešė vieną už kitą niūresnius paveikslus.
– “Kodėl mano tėvas prisirišo prie šios sodybos?” – galiausiai paklausė ji, negalėdama ištverti tylos.
– Jis turi kažką veikti, – atsakė Benas, – jam nuobodu tiesiog sėdėti namuose, anūkai užaugo, jiems jis nebeįdomus. O jis visą vaikystę praleido kaime.
– Bet iš kur atsirado tas keistas noras mus džiuginti tais žemės ūkio darbais?” – Glorija negalėjo nusiraminti.
– “Iš ten pat – iš vaikystės, – bandė paaiškinti seseriai Benas, – vaikystė yra laimingiausias laikas, ir jis nori mums suteikti savo laimę kasdamas bulves.
Sodyba juos pasitiko tyla. Ką tik pražydę lapai dar nešlamėjo lengvame vėjelyje, o aukštai danguje čiulbėjo tik paukščiai. Benas išlipo iš automobilio ir apsidairė aplinkui.
– Tėtis! Kur tu esi?!” – sušuko jis.
Tačiau atsakymo nebuvo.
Glorija nubėgo prie šiltnamio, padaryto iš senų langų rėmų.
Jos tėvas gulėjo prie neišraustos daržo lysvės. Glorija paėmė jį už rankos ir sušuko broliui:
– Kvieskite greitąją pagalbą!
…Keturiasdešimt dienų prabėgo kaip per miglą. Sėdėdama prie paminklinio stalo motina staiga prisiminė:
– Glorija prisiminė: “Mums reikia skusti bulves. Gal galėtume nueiti?
– Mano akys nematytų šios sodybos! – Glorija sušuko.
– Sutikau jį parduoti, – staiga prisipažino Benas.
– Bet jūs neketinate jo parduoti per anksti? – sesuo aštriai atsisuko į jį.
– Praėjo keturiasdešimt dienų, – gūžtelėjo pečiais Benas, – Be to, man reikia pinigų.
– O kaip dėl notaro, paveldėjimo dokumentų?
– Tai nebūtina, sklypas registruotas tik man.
– O kas yra pirkėjas?
– Tas turtingas vaikinas, kuris atvyko pas mano tėvą.
– Daryk, ką nori! – pasakė motina, pakilo nuo stalo ir nuėjo į virtuvę.
Glorija atsargiai uždarė už savęs duris ir, pritildydama balsą, paklausė:
– Kiek jis siūlo?
– Koks tau skirtumas? – Benas nepatenkintas atsakė – sklypas priklauso man.
Sesuo nedraugiškai prisimerkė.
– Benai, vieną sklypą tau įregistravo tik tam, kad mažiau mokėtum notarui. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad taip pasielgsi. Kada sudarėte sandorį?
– Antradienį, – prisipažino brolis.
– Einu su tavimi, – pareiškė Glorija, – ir nedrįsk nieko bandyti!
…Stipriai sudėtas vyras kostiumu stovėjo kelio pakraštyje ir žvelgė į piktžolėmis apaugusį sklypą, tarp kurių stovėjo juokingas šiltnamio pastatas.
– “Tai čia tas sklypas, ar ką?” – paklausė jo traktorininkas.
– Taip, – vyriškis linktelėjo galva, – taigi, žiūrėk, grėbk visas tas šiukšles čia, prie kelio. Sunkvežimis atvažiuos vakare, tada galėsite viską į jį sukrauti. O prieš tai aikštelę reikia išlyginti. Supratote?
– Argi čia nepasodinta bulvių? – traktorininkas parodė į žemės sklypą už šiltnamio.
– Man nerūpi, kas ten pasodinta! – atsakė vyras. – Aš ten pasistatysiu garažą. Pirmyn ir pradėkite. Iki vakaro jis turi būti sutvarkytas.
Traktorininkas gūžtelėjo pečiais, įlipo į kabiną ir traktorius nuvažiavo į vietą…
