– Sūnau, šiandien turėsime svečių!” – Semo mama per Kalėdas su šypsena pasakė.
– Tikrai? Ar tėtis dar spės atvažiuoti?” – džiugiai paklausė sūnus.
Pastaruoju metu jo tėvas vykdavo į komandiruotes, todėl retkarčiais praleisdavo šeimos šventes. Per šias Kalėdas jis neturėjo laiko grįžti.
– Ne, deja, tėvas švęs be mūsų, bet juk pažįsti šį žmogų!
pagalvojo Samas. Jis neįsivaizdavo, ką motina galėjo pakviesti. Vargu ar būtų atvykę jo seneliai. Jis tik vakar su jais kalbėjosi.
– O koks svečias?
– Sužinosite, kai jis atvyks. O dabar padėk man susitvarkyti, aš turiu virtuvę!
– Tu neketini man nieko sakyti?
– Tegul tai būna staigmena! – paslaptingai tarė Liusė.
– Tikėkimės, kad maloni?
– Tikiuosi, kad taip pat…
Samas mėgo šeimos atostogas. Jo mama skaniai gamino, paprastai būdavo daug skanėstų. Ir, žinoma, dovanų! Nuo pat ryto jie kiekvienas užsiimdavo savo reikalais.
Samas kažkodėl pamiršo, kad mama kalbėjo apie svečią, bet kai stalas buvo padengtas, o butas kvepėjo švara ir pušų spygliais, pasigirdo durų skambutis.
– Sūnau, ar atidarysi? Aš nušluostysiu rankas ir ateisiu po poros sekundžių!” – paprašė mama.
Samas nuėjo atidaryti durų, bet ant slenksčio jo laukė netikėtas svečias. Tai buvo jo bendraklasis – Maksas.
Berniukas, kurio daugelis vengė.
Pradinėje mokykloje jie dar draugavo, bet kažkur po šeštos klasės nustojo. Dabar jie buvo aštuntoje klasėje. Ir dabar Samas negalėjo suprasti, kodėl mama jį pakvietė.
Berniukai stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą, kai prie jų priėjo Liudmila.
– Semai, kur tavo svetingumas? Kodėl ant slenksčio laikai žmogų? Maksai, įeik, mes tavęs laukėme!
Sūnus tik nustebęs pažvelgė į motiną ir pasitraukė į šalį.
Maksas pratrūko šypsotis, pajutęs aromatus, kurie sklido jų namuose.
– Sveiki! Aš taip džiaugiuosi, kad mane pakvietėte! Labai ačiū!
– Tu toks susijaudinęs, tarsi dar niekada nebūtum buvęs pakviestas į niekieno namus, – sumurmėjo Samas.
Kažkodėl jam nelabai patiko toks mamos triukas, bet nedrįso jai prieštarauti. Ji irgi šypsojosi, tarsi į jų namus būtų atėjęs geras draugas.
– Tu nepatikėsi, nė karto gyvenime! O ypač per Kalėdas! Linksmų švenčių!” – pasakė berniukas ir padovanojo šeimininkei rankų darbo dirbinius iš eglių šakų ir spurgų.
– Ačiū, ir jums linksmų švenčių! Koks grožis! Ar tu jį pasidarei? Nusirenk, padėk Samui su servetėlėmis, o aš ištrauksiu vištieną iš orkaitės!
Berniukai jau buvo baigę visus pasiruošimo darbus, kai į svetainę su padėklu įėjo Liusė. Vištiena atrodė labai apetitiškai. Jiems abiem iš nekantrumo bėgo seilės.
– “Galime pradėti!” Liusė linksmai tarė ir padėjo padėklą ant stalo, kurio viduryje gulėjo Makso dovana, labai darniai papildžiusi dekorą.
– Jūs turite labai gražią eglutę! – pagyrė Maksas. – Ji atrodo kaip dirbtinė, bet kvepia kaip tikra! Ji tokia neįprasta!
– Taip, tokia ir buvo idėja! Tai kvepalai, juos šiemet nupirko Samas. Jis jį atsitiktinai rado parduotuvėje. Nagi, nebūk drovus! Kas nori bulvių?
Berniukai ištiesė savo lėkštes, ir Liusė dosniai į jas įdėjo bulvių košės ir vištienos.
– Salotos visiems! Gerai? Maksai, nebūk drovus, valgyk!
– O, ačiū! Dar niekada gyvenime nemačiau tiek daug maisto! Kokios salotos yra tos rožinės?
– Tai žuvies salotos, o tai alyvuogės, o tai grybai. Jūs juk valgote grybus, ar ne?
– O, aš valgau viską, nesijaudinkite! Visada norėjau paragauti visų šių salotų!” – džiaugsmingai pasakė vaikinas ir ėmė pildyti savo lėkštę.
– Ką turite omenyje, išbandykite juos? Ar niekada jų nevalgėte?
Maksas buvo iš problemiškos šeimos. Jo motina ilgą laiką nieko neveikė, tik vaikščiojo. Jai retai rūpėjo, kas nutiko jos sūnui. Jo tėvas gyveno kažkur kitur mieste. Kiti giminaičiai nuo jų nusisuko ir nepadėjo. Tarsi jiems tai būtų nerūpėję.
– Nė karto…
– Kodėl tavo mama net neparagavo Olivjė Naujųjų metų proga?” paklausė Samas, netikėdamas, kad taip galėjo nutikti.
– Nepatikėsite, ji net Kalėdų eglutės nepastatė. Ne, ji ir jos draugės šventė, bet manęs ten nepakvietė. Ir, matyt, jų vaišės buvo visai kitokios.
Samas sekundę įsivaizdavo šį vaizdą ir kažkodėl nustojo valgyti. Jis prisiminė jų šventinį stalą. Kažkodėl jam atrodė, kad ši tradicija turėtų būti kiekvienoje šeimoje. Pasirodo, ne kiekvienoje šeimoje.
Maksas pastebėjo, kaip pasikeitė draugo nuotaika, todėl nusprendė jį pralinksminti.
– Nesvarbu! Bet dabar aš turiu tikrą šventę!
Jis valgė su tokiu apetitu, kad buvo malonu į jį žiūrėti. Liusė žiūrėdama į jį šypsojosi, bet jos siela verkė. Jai buvo taip gaila šio vaikino.
– Norėčiau dar kartą tau padėkoti! Už maistą, kurį tada man nupirkai!” – pasakė jis, kreipdamasis į Liusę. “Man jo užteko visam mėnesiui! Tiesa, turėjau juos slėpti balkone, bet niekas nesugedo, nes dabar žiema!
– Koks dar maistas?” Samas nesuprato.
Jis nežinojo, kas nutiko.
Lapkričio pabaigoje Liusė nuėjo į parduotuvę netoli jų namų. Jai reikėjo nusipirkti ko nors arbatai. Ten buvo Maksas. Jis atrodė nusiminęs.
Ji pasisveikino ir nuėjo išsirinkti sausainių, kai išgirdo, kaip jis kalbasi su pardavėja.
– Na, prašau, trūksta tik dviejų grivinų! Pažadu, vieną iš šių dienų tau atnešiu! – paprašė jis.
– Aš žinau, kad atnešite! Tavo motina jau mėnuo skolinga, ir ji čia ne specialiai ateina! Aš daugiau tavo šeimai neskolinsiu!” – grubiai atsakė pardavėja.
Lukša priėjo prie jų.
– Ko jums trūksta? Leiskite man to pridėti!
– O, ar jums to reikia? – paklausė jos moteris už prekystalio.
– Aš jūsų neklausiau! Maksai, ką norėjai nusipirkti?
Berniukas nuleido akis. Jam buvo gėda. Jis atrodė sustingęs. Jis negalėjo ištarti nė žodžio.
– Jis norėjo nusipirkti košės! Bet jis neturi pakankamai pinigų!” – pasakė pardavėja.
Liucija paėmė jį už rankos ir išvedė iš parduotuvės.
Ji matė, kad jis buvo sutrikęs, ir nenorėjo, kad ši moteris jo klausinėtų.
Kai jie išėjo iš parduotuvės, ji tiesiog paklausė.
– Ar neturite ko nors valgyti? Ar jums reikia pagalbos?
Maksas neišlaikė ir puolė į ašaras. Jis buvo apimtas nevilties.
Liusė, žinoma, numanė, kad jam nesiseka gyventi, bet kodėl?
– Jau savaitę nieko nevalgiau. Mano mama vėl išėjo. Namuose visai nieko nėra. Jei būtų bent kiek maisto, pats pasigaminčiau, bet viskas tuščia. Net druskos nėra!” – pasakė jis, kai šiek tiek nusiramino.
Liusė ir pati buvo pasiruošusi verkti. Ji žinojo, kad eiti pas jo motiną beprasmiška, jai sūnus nerūpi. Bet kažką reikėjo daryti.
– Palauk čia kurį laiką, bet neišeik, gerai? Nupirksiu tau šiek tiek maisto. Tik neišeik. Jei išeisi, ateisiu pas tave į namus. Aš žinau, kur tu gyveni!
Maksas linktelėjo galva ir ji grįžo į parduotuvę. Žvilgtelėjusi į piniginę, ji norėjo, kad dar nebūtų pasiėmusi pinigų. Pinigų jai buvo likę nedaug, bet ir tiek pakako.
Liusė nusipirko visko po truputį. Cukraus, druskos, grikių, ryžių, pakelį makaronų, mėsos, arbatos, majonezo, sviesto, sausainių. To neužteko, bet pakuotė buvo gana didelė.
Ji išėjo į lauką, padavė paketą Maksui ir pasakė:
– “Tu žinai, kur mes gyvename! Atvažiuok, jei vėl bus taip, kaip dabar! Gerai?
Berniukas linktelėjo galva, padėkojo jai už maistą ir laimingas grįžo namo. Liucija neturėjo pakankamai pinigų nusipirkti daugiau sausainių namo, bet ji nenusiminė. Tokio dėkingumo už paprastus produktus ji dar niekada gyvenime nebuvo mačiusi.
– Nesvarbu, sūnau! Valgyk! Darosi šalta!
Per Kalėdų vakarienę jie dar šiek tiek pasikalbėjo.
Liusė paklausė Makso, kaip jam sekasi mokykloje.
Nepaisant sunkios padėties, jis gerai mokėsi, priešingai nei jos sūnus.
Matyt, jis suprato, kad bet koks išsilavinimas, už kurį nereikės mokėti, padės jam ateityje.
Keista, kad jis visada atrodė tvarkingai. Jo drabužiai buvo seni, bet švarūs. Anksčiau Liusė galvojo, kad mama kažkaip juo rūpinosi, bet dabar sužinojo, kad jis pats skalbėsi ir lygino drabužius.
Buvo keista tai girdėti, nes jos pačios sūnus net skalbimo mašinos paleisti negalėjo.
Po vakarienės Samas pasiūlė jam pažaisti kompiuteriu. Maksas mielai sutiko. Maždaug po pusvalandžio jis pasakė:
– Dabar suprantu, kodėl tau visada taip smagu visa tai aptarinėti per pamokas! Šie žaidimai tikrai šaunūs!
– Ar tu niekada anksčiau nežaidei?” Samas nustebęs paklausė, tarsi vaikinas būtų iš Mėnulio.
– Ne, nė karto. Aš taip susijaudinau. Ačiū tau!
Jie žaidė iki devynių vakaro. Liusė kartkartėmis užsukdavo atnešti mandarinų ir saldainių, kad būtų linksmiau, o paskui pakvietė juos arbatos.
Ji nupirko skanų pyragą, kuris labiausiai patiko sūnui. Jame buvo daug šokolado ir riešutų.
Kai Maksas jo paragavo, staiga pasakė.
– Ką tik supratau, kuo noriu būti!
– O kas? – šypsodamasi paklausė ji.
– Konditerijos šefu. Noriu išmokti kurti tokius šedevrus. Niekada gyvenime nesu valgęs nieko skanesnio. Nors ne… Šiandien buvo daugybė dalykų, kurie yra patys skaniausi pasaulyje. Geriau jau būsiu virėja, kad išmoktų!
– Taigi paskambink man ir aš tau papasakosiu, kaip gaminti!” Liusė pasiūlė.
– Aš labai norėčiau. Bet aš neturiu telefono! Kai jį gausiu, paskambinsiu tau.
– Net ir mygtukinį?” Samas nustebęs paklausė.
Visi jų klasėje turėjo telefonus. Jis net neįsivaizdavo, kad Maksui tai buvo nepateisinama prabanga.
Samas prisiminė, kad jo senas išmanusis telefonas gulėjo jo rašomajame stale.
Vaikinas atsistojo, nuėjo į savo kambarį ir grįžo su dėžute, kurioje buvo jo senasis telefonas.
– Jis šiek tiek nusidėvėjęs, bet juo galima skambinti, taip pat naršyti internete, bet negalima daryti daug nuotraukų – neužtenka atminties, – pasakė jis ir padavė Maksui dėžutę.
– “Tu rimtai?” – paklausė berniukas. “Manau, kad tai per daug!
– Tai ne per daug! – įsiterpė Liusė. Jei tau ją duoda, imk! O aš tau parūpinsiu SIM kortelę. Aš vieną turiu.
Ji ją buvo nusipirkusi kitiems tikslams, bet dabar tai buvo svarbiau.
Samas parodė, kaip naudotis telefonu, pats įdėjo ir aktyvavo SIM kortelę, o tada paklausė:
– Mama neatims?
– Ne, aš ją paslėpsiu! – linksmai pasakė berniukas. – Labai ačiū! – jo akyse buvo toks džiaugsmas, tarsi jam ką tik būtų padovanotas brangus automobilis.
Kol berniukai kalbėjosi telefonu, Liusė supakavo Maksui keletą salotų, taip pat įdėjo vištienos ir bulvių, maišelį mandarinų, saldainių ir didelį gabalą torto. Pamatęs visa tai, jis beveik pašoko iš džiaugsmo.
– Labai ačiū už šias nuostabias Kalėdas! Niekada jų nepamiršiu!
Berniukas stovėjo su nudėvėta striuke ir rudeniniais sportbačiais.
Liusė ne iš karto jį pastebėjo, bet dabar jai kilo kita mintis.
– Taigi, nusiimk striukę!
– Aš juk ką tik apsirengiau, tiesa?
– Nusiimk ją, nebijok!” – Semo mama liepė jam ir nuėjo į sūnaus kambarį.
Po kelių minučių ji grįžo su sūnaus praėjusių metų žiemine striuke. Per metus jis paaugo dešimčia centimetrų, jam reikėjo pirkti viską iš naujo. Bet senieji daiktai buvo visai padorūs. Ir kur kas šiltesni nei Makso.
Krepšyje ji turėjo dar kelis marškinėlius ir porą megztinių, iš kurių Samas išaugo, ir kitų daiktų, kuriuos vis tiek atėjo laikas kam nors atiduoti.
Gaila buvo juos išmesti, jie vis dar buvo geri ir ne pigūs, o Maksas buvo šiek tiek žemesnis ir plonesnis. Jie turėtų jam tikti.
Tada ji nuėjo į spintą su batais, rado senus sūnaus žieminius batus, taip pat sportbačius ir sportbačius. Prieš Naujuosius metus ketino sutvarkyti spintas, bet neturėjo laiko.
– Tikiuosi, kad nesusigundėte. Nežiūrėkite, kad jie dėvėti, kokybė gera ir atrodo beveik kaip nauji.
– Ne!… – linksmai tarė Maksas. – Žiemą mano sportbačiuose taip šalta!
Lauke buvo minus penki ir snigo. Kaip jis išvis vaikščiojo su jais daugiau nei mėnesį? Apie tai buvo galima tik spėlioti.
Kai Maksas išėjo, rankose tvirtai laikydamas du maišus su drabužiais ir vieną su maistu, Samas paklausė mamos.
– Kodėl tu jį pakvietei?
– Ar manai, kad tai buvo veltui?
– Ne, dabar taip nemanau, tu esi geras, bet vis dėlto kodėl?
Liudmila pasisodino sūnų ant sofos šalia savęs ir tada pasakė.
– Ar atsimeni mūsų neseniai vykusį pokalbį? Tu tada manęs negirdėjai. Ar prisimeni?
Samas pasijuto sugėdintas. Dabar jis suprato, ką turėjo omenyje jo motina.
Maksas turėjo tinklalapį internete. Viena jo klasės mergaitė leido jam užsiregistruoti iš savo telefono.
Kartais jis paprašydavo draugų išmaniųjų telefonų, kad galėtų trumpam ten nueiti, pridėti kokį nors įrašą. Jis jį turėjo maždaug trejus metus. Samas buvo jo draugas, taip pat keli kiti klasės draugai.
Taigi maždaug prieš du mėnesius Maksas pridėjo įrašą su liūdna nuotrauka ir po ja parašė:
– Netrukus ateis žiema, o aš neturiu kuo apsirengti.
Po šiuo įrašu Lucy sūnus paliko linksmą komentarą:
– Ir viską nusipirkau vakar!
Mano mama jį pamatė visai atsitiktinai. Kažkodėl ji užėjo į jo puslapį, norėdama ten rasti kokį nors jo draugą, ir rado Maksą. Nustebau, kad jis turi savo puslapį, ir nuėjau jo pažiūrėti. O kai perskaičiau Semo komentarą, pasibaisėjau ir nusprendžiau pasikalbėti su sūnumi.
Bandžiau jam paaiškinti, kad tai labai negražu, jei ne sakyti baisu, kad Makso gyvenimas nėra lengvas, bet sūnus jai tik atsakė:
– “Tai ne mano problema! Svarbiausia, kad man viskas gerai.
Tą dieną ji suprato, kad labai blogai auklėjo savo vaiką, ir nusprendė, kad turi jam tai įrodyti. Ir dabar buvo tinkama proga. Jai pavyko, ir Samas buvo sujaudintas.
Jis suprato, kad kaimyniniame name gyvenančių žmonių bėdos neturėtų jo aplenkti. Ir geriau būti užjaučiančiam nei abejingam.
Ryte Liusė ir Semas gavo SMS žinutę su Makso sveikinimu, jis buvo labai malonus. Nuo tos dienos vaikinai tapo draugais.
Samas ėmėsi globoti Maksą, padėjo jam grįžti į mokyklos komandą.
Samas ėmė padėti draugui mokytis.
Samas ėmė kviesti draugą dažniau pas juos apsilankyti. Kartais jie kartu užsukdavo po pamokų pavalgyti. Vieną dieną jis atėjo pas mamą su klausimu.
– Mama, ar žinai, kur moksleivis gali užsidirbti pinigų?
– Kiek?” Liudmila paklausė.
– Na, aš nežinau, bent jau kiek…
– Ar tu klausi dėl savęs? – paklausė ji.
– Ne, dėl Makso. Jam daug nereikia. Ir jis sutinka dirbti bet kokį darbą. Tik niekas nenori jo samdyti.
Kaip tik tuo metu Liusė ieškojo, kas galėtų išplauti grindis prie įėjimo į jų žaidimų aikštelę. Ji nekentė šio darbo, todėl jį atlikdavo viena senutė iš jų namo. Ji pati pasisiūlė, į ją kreipėsi daug kaimynų. Nuo jų įėjimo būtent visi.
Neseniai ši močiutė su vaikais persikėlė gyventi į kitą miestą. Įėjimas nebuvo plaunamas daugiau nei mėnesį, jiems teko ką nors surasti.
Kai Liucija pasiūlė tokią galimybę savo sūnui, jis net apsidžiaugė.
– Jį reikia valyti bent kartą ar du kartus per mėnesį, kai tik jis galės. Galiu pasiūlyti ir kitiems kaimynams, jie taip pat ieško žmogaus.
– Žinoma, pasiūlykite! Ir aš padarysiu Maksą laimingą!
Liusė šiek tiek gėdijosi, kad duoda berniukui tokį darbą, bet, kita vertus, jam reikėjo pinigų. Ji pažadėjo, kad parūpins jam vandens ir valymo priemonių.
Maksas stebėtinai mielai sutiko. Jis pats vaikščiojo grindimis ir siūlė savo paslaugas kitiems kaimynams.
Samas ėjo su juo, kad kaimynai nebijotų. Dėl to beveik visi jų devynių aukštų pastato aukštai sutiko mokėti. Suma buvo gana padori. Ir nors darbas nebuvo pats maloniausias, berniukas buvo laimingas.
Po darbo Liusė paprastai pavaišindavo Maksą kuo nors skaniu.
Praėjo dar keli mėnesiai, kai ji sulaukė skambučio iš mokyklos. Klasės auklėtoja paprašė jos ateiti, kai turės laiko. Liusė nuvyko jau kitą dieną.
– Turiu su tavimi rimtą pokalbį!” – pasakė klasės auklėtoja.
– Ar Samas padarė ką nors bloga?
– Taip, ir pastaruoju metu jis dažnai ką nors daro! Jis ginčijasi su berniukais. Kartais net su vyresnių klasių mokiniais. Manau, kad jį labai paveikė draugystė su tuo Maksu. Turite geriau kontroliuoti savo sūnaus draugų pasirinkimą!
Liudmila net apstulbo nuo jos žodžių.
– Ir kodėl manote, kad Maksas su tuo kažkaip susijęs?
– Juk žinai, jis iš tokios šeimos. Aš net girdėjau, kad jis jau pradėjo plauti grindis laiptinėse! Kam tavo vaikui reikalingi tokie draugai?
Liusė sekundę sustingo. Ir tada ji prakalbo:
– Aš pasakysiu tai vieną kartą ir prašau jūsų atidžiai klausytis. Aš pati išsiaiškinsiu, su kuo draugauja mano sūnus. Ir, beje, Maksas yra labai geras berniukas, tiesiog kiti vaikai, gal net jūsų siūlymu, jo nemėgsta. O jūs, kaip mokytoja, turėtumėte vienodai elgtis su visais vaikais, nepriklausomai nuo jų šeimyninės padėties. Dabar bent jau aišku, kodėl kiti klasės draugai jo vengia. Arba vengė jo! Kas jums suteikė teisę taip kalbėti apie vaiką? Jums turėtų būti jo gaila. Arba dar geriau jam padėti! O jei jis plauna grindis, kad nusipirktų maisto ar būtiniausių daiktų, tai daro jį geresnį už daugelį kitų ir tikrai ne blogesnį. O ateityje skambinkite man, jei atsitiks kas nors rimto, o ne tam, kad pasidalytumėte savo trumpalaikiais pastebėjimais!
Liusė matė, kad pagyvenusi mokytoja raudonuoja po kiekvieno savo žodžio, bet jai tai nerūpėjo. Visa tai pasakius, ji atsistojo ir išėjo iš klasės, garsiai trenkdama durimis.
Po metų Makso tėvas pasiėmė sūnų gyventi pas save. Prieš išvykdamas berniukas įbėgo atsisveikinti. Jis labai džiaugėsi, kad tėvas grįžo. Tėvas tikriausiai suprato, kad negali palikti sūnaus su tokia motina.
Jie kartu persikėlė į kitą miestą, kur gyveno Makso močiutė, su kuria motina neleido jam bendrauti.
Nuo tos dienos jie daugiau nebesimatė, bet kartais susiskambindavo. Liucija taip pat ilgą laiką gaudavo iš jo atostogų žinučių.
Kai Samas baigė vienuolika klasių ir įstojo į institutą, motina juo labai didžiavosi. Kartais ji su ilgesiu prisimindavo jo draugą, bet nedrįso paklausti. Vieną dieną sūnus pranešė jai netikėtą naujieną.
– Ar galite įsivaizduoti? Aš vakar mačiau Maksimą!
– Tikrai? Kur? Kaip jis yra?
– Jis baigė mokyklą su pagyrimu, įstojo į kulinarijos koledžą. Dirba ne visą darbo dieną mėsainių kepyklėlėje. Anądien buvau ten su draugais, ten susitikome ir pasikalbėjome!
Apskritai jam sekasi gerai. Ir reikėjo pasitarti, žinau, bet pakviečiau jį pas mus Naujųjų metų proga. Tu juk neprieštarauji, ar ne?
Liusė iš visų jėgų stengėsi sulaikyti ašaras, bet jai nepavyko. Ji tik nusišypsojo sūnui ir pasakė:
– “Žinoma, neprieštarauju! Kai jį pamatysi, perduok jam sveikinimą nuo manęs!
Motinos širdyje buvo tiek daug pasididžiavimo. Ji suprato, kad tos Kalėdos pakeitė jos sūnų ir bent šiek tiek pakeitė dar vieno gero berniuko gyvenimą.
Iki Naujųjų metų dar buvo likę du mėnesiai, ir Liusė su ypatingu nerimu laukė švenčių.
