Kaimynai perdažė namus. Jie nuo ryto iki vakaro gręžė ir kalė. Man tai užtruko dvi dienas. Ant rankų laikiau trijų mėnesių kūdikį, kuris dėl gręžimo ir gręžimo blogai miegojo. Paskambinau vyrui, perspėjau jį, kad eisiu pas jo mamą, kol kaimynai remontuos. Jie pažadėjo tai padaryti per kelias savaites.
Kai ištekėjau, iš karto perspėjau mamą, kad galiu grįžti. Kad jie per daug nesiskaitytų su mano kambariu. Mama tada sumurmėjo:
– Apskritai nesuprantu, kodėl vaikai paveldi lygiomis dalimis su vyru. Mes su tėvu įgijome butą, kodėl turėjau juo dalytis su tavimi?
Kad nekiltų klausimų: butas buvo mano tėvo, ikisantuokinis. Ir jie su mama susituokė ne iš karto, o tik tada, kai man buvo 10 metų. Taigi palikimą gavo visi lygiomis dalimis: aš, mama ir mano brolis. Aš pasiūliau broliui atiduoti mūsų dalis mamai:
– Esame jauni, padarysime daugiau. Ir tai buvo paskutinis dalykas, kuris dalijo mano mamos butą. Brolis atsisakė, bet mama įsikibusi laikėsi mano žodžių:
– Jei brolis atsisako, atiduok man savo dalį, man bus ramiau. Būčiau atidavęs man savo dalį, jei mama nebūtų pradėjusi gerti būdama našlė. O visi žino, kad tokie žmonės su nekilnojamuoju turtu yra saldžios figūros visokiems įtartiniems veikėjams. Net jei ir ne visas mamos butas būtų buvęs, bet 2 kambariai 3 kambarių bute irgi neblogas kapitalas. Kuo toliau, tuo blogiau.
Mama pradėjo į butą atsivesti žmonių. Apie jokias dovanas nebuvo nė kalbos. O tada aš ištekėjau. Kaip ją palikti vieną? Pasitarėme su broliu, ir jis su žmona nusprendė persikelti gyventi pas mamą, kad kaip nors ją prilaikytų. Aš apsigyvenau pas savo vyrą, o brolis su žmona – pas mano mamą. Kartais atvažiuodavau aplankyti. Atrodė, kad mama susitvardė: ji susirado darbą ir pradėjo daug mažiau gerti. Ji net susirado vaikiną.
Mano brolis tapo tėvu, ir dabar mano sūnėnui – vieneri metai ir aštuoni mėnesiai. Taigi jie taip ir gyveno: Mama gyveno viename kambaryje, mano brolis su žmona – antrame kambaryje, tada jie trys su kūdikiu, o trečias kambarys, kuris buvo mano, buvo tuščias. Aš mokėjau savo dalį komunalinių mokesčių už būsto išlaikymą. Už skaitiklius mokėjo tie, kurie naudojosi komunalinėmis paslaugomis. Tai yra – ne aš. Paskambinau mamai, įspėjau ją, kad atvažiuoju su kūdikiu. Turėjau ten baldų, man ir dukrai būtų užtekę lovos. Susirinkome būtiniausius daiktus, išsikvietėme taksi ir išvažiavome.
Bute manęs nelaukė: mano baldų nebebuvo, kambarys buvo suremontuotas ir atrodė kaip vaikų kambarys. Mama nepatenkintu žvilgsniu paklausė:
– Ką tu čia veiki? Tau reikėjo likti namie, remontas – ne pasaulio pabaiga. Galėjai išeiti pasivaikščioti su kūdikiu, leisti mano anūkei miegoti lauke.
– Ji nemiega vežimėlyje, tik šalia manęs. Kas čia vyksta? Kas man suteikė teisę išmesti savo daiktus?
– Kodėl tu rėkei? Kokią tu turi šeimininkę. Matai, mes paruošėme anūkui vaikišką kambarį. Netrukus jį perkelsime. Tavo brolis dirba iki vėlumos. Rachelė grįžta iš pasivaikščiojimo su anūku, tad pasikalbėk su ja. Neįvelk manęs į tai.
– Ar galiu dabar paguldyti dukrą į tavo lovą? – Paklausiau.
– Paguldyk ją. Tik žiūrėk, kad ji manęs neapipiltų šlapimu.
– Ji su sauskelnėmis.
Nuėjau į mamos kambarį, paguldžiau dukrą, perrengiau ją ir pradėjau galvoti, ką daryti. Išsitraukiau telefoną, įvedžiau paiešką: nebrangūs baldai su pristatymu. Išsirinkau lovą ir čiužinį. Užsisakiau ir jie pažadėjo pristatyti per dvi valandas. Paskambinau vyrui, paprašiau mesti pinigus ir paaiškinau, kodėl.
– Kodėl tu tiesiog nevažiuoji pas mano mamą? Kam švaistyti pinigus? – paklausė mano vyras.
– Ne, ačiū. Geriau pasiliksiu čia. Netrukus čia bus lova, o daugiau mums nieko nereikia. O jūs šįvakar atvešite vaikišką vežimėlį. Ir nepamiršk lovytės!
Girdžiu, kad kažkas ateina. Tai, matyt, grįžta Rachelė, mano svainė. Išėjau į koridorių.
– Ką tu čia veiki? – paklausė ji. Papasakojau jai apie remontą ir kad kurį laiką čia pasiliksiu, kol kaimynai baigs gręžti.
– Ar jie neišmokė tavęs klausti? Dėl ko mes ten darėme remontą? Kad galėtum ateiti čia kada panorėjęs? – Mano brolio žmona mane užsipuolė.
– Tai jūsų neišmokė klausti! Galėjote manęs paklausti, ar neprieštarauju, kad mano sūnėnas gyventų mano kambaryje. O tada galėjote pradėti remontą. Kodėl išmetėte baldus?
– Kalbant apie baldus, jums teks sumokėti už jų išvežimą!
– Rachel, nebūk įžūli. Aš esu savo namuose. Padaryk man paslaugą ir sušvelnink toną. Nesu tavo draugė, kad su manimi kalbėtum tokiu tonu, – pasakiau merginai, kuri pati sau davė leidimą ant manęs šaukti.
– Tai mano namai! O tu eik iš ten, iš kur atėjai! Mama Sara, ar aš teisi? – dukrytė kreipėsi į mano mamą prašydama palaikymo.
– Aš neleisiu tau čia gyventi! Nori muzikos visu pajėgumu, ar nori, kad nupirkčiau tau grąžtą? Išeik iš čia, visam laikui!
Mama visiškai pritarė savo atžalai:
– Taip, taip, eik iš čia. Čia gyvens mano anūkas.
Nusprendžiau nekonfliktuoti, paskambinau savo uošvei ir paprašiau, kad ji liktų su manimi. Supakavau dukrą, pasiėmiau jos daiktus ir vėl išsikviečiau taksi. Nepamiršau atšaukti lovos rezervacijos. Po valandos, sėdėdama uošvės virtuvėje, rinkau geležines duris su trimis spynomis. Nusipirkčiau jas ir sumontuočiau savo kambaryje, o ne vaikų kambaryje. Jei būtų gražiai paprašę, nebūčiau atsisakiusi. Ne dėl to, kad atėjau, ir ėmiau mane išvaryti. Taigi kaip jie su manimi – taip ir aš. Štai ką jie vadina šeima…
