– Oi, jis ir vėl viską išmeta, o košės nebaigė! Aš taip nuo to pavargau! – šaukė Lana, žiūrėdama į trimetį Marką. – Benai, aš nebegaliu taip gyventi! Be to, aš dar ir laukiuosi mūsų kūdikio, kodėl turėčiau valyti puodus tavo sūnui?
– Lana, jis mano kūdikis, – išsigandęs atsakė Benas.
– Tai tiesa. Tavo ir Dianos “laimė”. Tavo buvusioji ten pagimdė vaiką, blizgėjo akimis ir pabėgo, nežinia kur. Ir dabar mes turime su visu tuo susidoroti. Užteks! Užteks. Rinkis: arba mes su tavimi išsiskiriame, arba auginsime savo būsimą vaiką, o Marką kur nors atiduosime, – pasakė Lana.
Lana ir Benas buvo susituokę dvejus metus. Jis džiaugėsi savo žmona. Žinoma, jos charakteris nebuvo medaus korys, ji visada gaudavo tai, ko norėjo, o Benas tik sutikdavo.
Buvusi Beno žmona buvo šiek tiek išsiskyrusi, ir jis ją paliko, nes nebegalėjo taip gyventi. Taigi jiedu turėjo tik vienerių metų sūnų. Dar po metų Benas susipažino su Lana ir įsimylėjo. Nepaisant jos charakterio, jis buvo labai laimingas turėdamas ją savo gyvenime.
– Ji bent jau neišeina ir nesižvalgo po namus, pagalvojo Benas.
Netrukus jie susituokė, ir Lana pastojo.
Iš pradžių Markas gyveno su motina, o kai jam buvo beveik treji metai, motina susirado naują vyrą ir atvedė Marką pas tėvą. Ji parašė atsisakymą nuo sūnaus ir dingo, daugiau apie ją niekas negirdėjo.
Sužinojusi apie tai, Lana ėmė muštis, bet paskui nusiramino ir sutiko priimti Marką. Tačiau tai truko neilgai. Po kelių tokio “šeimyninio” gyvenimo savaičių Lana jau buvo ant ribos. Jai nepatiko auginti svetimą vaiką, o dabar Benas turėjo rinktis.
Benas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kuriam laikui išsivežti sūnų į savo sesers Siuzanos namus.
– Sveika, Siuzana. Yra kažkas labai svarbaus, bet per daug nesijaudink. Gali kuriam laikui pasiimti Marką su savimi. Atrodo, kad Lanai nėštumo nervai. Kai ji nusiramins, aš jį pasiimsiu, – nuo slenksčio ėmė kalbėti Benas.
– Benai, ar yra toks dalykas? Iš berniuko, kuris neseniai pabėgo nuo motinos, o dabar tėvas nori jo atsisakyti? – Siuzana liūdnai ir piktai atsiduso.
– Kaip jo atsisakyti… Juk man jo reikia, ir kaip man jo reikia! Lana tiesiog išgyvena tam tikrą etapą, netrukus grįš į normalią būseną ir mes galėsime jį pasiimti.
– Ką su tavimi daryti… Pasilik Marką, jis dėl nieko nekaltas. Bet ar Lana jį priims atgal, tai sudėtingas klausimas, – pasakė Siuzana.
Benas apsidžiaugė ir apkabino seserį:
– Ačiū! Ačiū, sese, niekada nepamiršiu, ką padarei!
Siuzanos vyras taip pat apkabino kūdikį, jis visada buvo persmelktas žmogiškų jausmų ir užuojautos.
Netrukus Lana pagimdė kūdikį, Benas buvo visiškai pasinėręs į namų ruošos darbus ir kas mėnesį ėmė vis rečiau lankyti sūnų. Siuzana pati turėjo vienerių metų vaiką, ir jie su Marku visada žaisdavo kartu. Markas nustojo vadinti Beną tėčiu; dabar Siuzanos vyras buvo jo tėvas. Praėjo metai, Markui sukako ketveri. Siuzana nusprendė rimtai pasikalbėti su Benu.
– Benai, kiek laiko praėjo, ar Lana vis dar nenusiramino? – niūriai ir griežtai paklausė Siuzana.
– Siuzana, bet juk nėra taip blogai! Siunčiu tau pinigų už Marką, o jis jau priprato prie tavęs ir tavo sūnaus, – nenoriai atsakė Benas.
– Taip, tu net slapta nuo Lanos man duodi pinigų…
– Nesakyk jai…
– Vaikas turi eiti į darželį, o po trejų metų į mokyklą. Jam reikia sutvarkyti dokumentus, o aš netrukus turėsiu laiko eiti į darbą. Tai nepadės. Arba tu jį pasiimsi, arba atsisakysi, ir mes jį įsivaikinsime kaip savo.
– Gerai, Siuzana.
-Kas “gerai”? Ką tai reiškia? – paklausė Siuzana.
Buvo akivaizdu, kad jos kantrybė išseko.
-Aš parašysiu atsisakymą nuo vaiko.
Taip ir išėjo. Benas pasirašė atsisakymo dokumentus. Markas augo Siuzanos šeimoje, niekas jam nesakė, kad Benas yra tikrasis jo tėvas. Jis baigė vienuoliktą klasę ir dar nežinojo, kad Siuzana ir jos vyras nėra jo tikrieji tėvai.
Vieną dieną Benas nuvyko į Siuzanos namus. Duris atidarė Markas. Jis ką tik skubėjo į futbolo rungtynes:
– Sveikas, dėde Benai.
– Labas, Markai, kaip sekasi?
– Man viskas gerai, tik skubu į rungtynes, gerai, aš nubėgsiu, – pasakė Markas ir išėjo į lauką.
Benas įėjo į namus, Siuzana sėdėjo virtuvėje ir gėrė arbatą.
– Labas, sese, – liūdnu balsu tarė Benas.
– Ar vėl ketini skųstis gyvenimu? Nenoriu daugiau girdėti, kaip tau trūksta sūnaus. Jau per vėlu, Benai.
– Gaila, kad nežinojau, jog taip bus. Dabar esu visiškai vienas, o Lana mane paliko. Dukra irgi nenori su manimi daug bendrauti. Aš tik norėjau sužinoti, ar tu leisi man praleisti daugiau laiko su Marku. Aš jam nieko nesakysiu, nes tada jis su manimi visai nesikalbėtų.
Siuzana neprieštaravo, kad Benas praleistų laiko su Marku. Benas ėmė dažniau kviestis savo “sūnų” pas save, rodyti jam daiktus, mokyti jį, dovanoti dovanas. Po metų Benas Markui gimtadienio proga padovanojo automobilį. Markas labai nustebo ir nenorėjo priimti tokios dovanos, nes ji buvo labai brangi. Tačiau Benas primygtinai reikalavo.
– Dėdė Benas, ačiū. Tu esi geriausias!
Žinoma, Benas negalėjo pasakyti sūnui visos tiesos, bet džiaugėsi bent tuo, kad galėjo tiesiog praleisti su juo laiką…
