Moteris beveik pasidavė. Nepadėjo joks gydytojas, nebuvo į ką kreiptis. Ji lankėsi net pas raganas ir žolininkus – niekas nieko negalėjo padaryti.
Jos mažasis sūnelis nuolat sirgo. Jis neturėjo laiko pasveikti tai nuo vieno, tai nuo kito. Vaikas pašėlusiu greičiu gaudavo vis naujas diagnozes.
– Dieve, ką daryti?! Kodėl man taip nutiko? Kodėl tai nutiko mano vaikui?
Ji dažnai prisimindavo praeitį, kai jos vyras, jos mylimas balandėlis, kiekvieną minutę visam pasauliui šnibždėjo ir šaukė, kaip ją myli, ir kažkodėl prašė, kad ji už jo ištekėtų.
– Padarysiu viską, kad būtum laimingiausia moteris pasaulyje. Aš tau tai pažadu.
Netrukus įvyko vestuvės – visos baltos ir puošnios, būrys svečių, linkinčių geriausio pasaulyje. Jaunavedžiai grūmėsi tik vienas su kitu.
Pirmieji dveji metai jiems buvo tiesiog pasakiški ir nepamirštami. Kartais moteriai atrodydavo, kad visa tai buvo saldus sapnas. Jis kas rytą ją bučiavo, nešė kavą į lovą, gamino pusryčius, ji nuolat buvo jo glėbyje.
Romantika buvo visavertė jų gyvenimo dalis: beveik kasdien romantiški vakarai su rožių žiedlapiais ir vynu, raudona lova, atostogos brangiuose kurortuose, žygiai po kalnus ir naktinio dangaus kontempliavimas. Viskas buvo tol, kol… gimė sūnus.
– Nemeluosiu, – patyrusiam gydytojui tikrai buvo sunku tai pasakyti, – vaikas turėjo sveikatos problemų. Ir tokių rimtų, kad patarčiau palikti kūdikį internate. Patikėkite, taip bus geriau ir jums, ir jam.
Moteris gerai neprisimena šių įvykių. Ji nuolat verkė ir skundėsi savo likimu, šaukė ant gydytojo ir kaltino jį klaidomis, paskui vyko ilgas ir sunkus pokalbis su vyru ir tėvais.
– Gydytojas teisus, – kažkokiu keistu balsu pasakė vyras, – rytoj parašysi atsisakymą, ir tada turėsime sveiką vaiką. Tu juk nenori visą gyvenimą skirti invalidui, ar ne?
– Brangioji, tai mūsų sūnus, kurio mes taip laukėme. Ar pameni, kaip džiaugėmės, kai jis pradėjo judėti, ir kaip laukėme kito spyrio? Kaip galvojome vardą? Mano brangioji, ar tikrai gali atsisakyti savo vaiko? O sveikatos problemos… Mes surasime geriausius gydytojus ir jie išgydys mūsų vaiką.
Bet mano vyras ir visa šeima buvo prieš. Jie sakė, kad turėtume atsisakyti vaiko.
– Na, kam jums reikalingas probleminis vaikas? – negalėjo pakęsti uošvė. – Atsisakykite jo ir pamirškite. Važiuokite į kurortą ir po metų ar dvejų pagimdysite sveiką. Ir net neprisiminsi apie tai! Ar tikrai norite sugriauti savo, savo vyro ir mūsų visų gyvenimą?
Bet moteris negalėjo. Ji žinojo, kad vaiko neatsisakys. Jie parsinešė kūdikį namo. Po mėnesio vyras ją paliko.
– Rinkis: arba aš, arba ji, – pasakė jis, kai ji maitino kūdikį. “Ar pagalvojai apie tai? Ką gi, tada atsisveikink.
Jis greitai susikrovė būtiniausius daiktus į krepšį ir užtrenkė duris.
– Na, neverk, mano brangioji, neverk, – močiutė, kuri vienintelė ją palaikė, nuramino anūkę, – patikėk, Dievas nedaro nieko neįmanomo, o nuoširdi malda ir tikėjimas daro tikrus stebuklus. Prašykime Viešpaties pagalbos, ir aš tikiu, kad Jis mus išklausys.
Daugiau nei dvejus metus moteris keliavo po šalies ligonines, buvo išvykusi ir į užsienį. Tačiau po liaudies medicinos, aiškiaregių ir aiškiaregių pagalbos, geriausių gydytojų – pasidavė.
Eikite į vienuolyną, apie kurį jums papasakojau, ir vidurnaktį nueikite prie šaltinio. Žmonės sako, kad jis gydo. Jei žmonės ten eina, vadinasi, tai padeda. Taigi eikime kartu. Aš jau seniai nebuvau vienuolyne.
– Senele, koks yra šaltinis?” – pavargusi tarė moteris, žvelgdama į vieną kampą. – Geriausi gydytojai gūžčioja pečiais, o tu…
Bet močiutė užsispyrusiai reikalavo savo. Po savaitės jie jau buvo vienuolyne. Ji paėmė vandens, išmaudė jame sūnų, o kitą dieną kunigas jį palaimino. Ir įvyko stebuklas.
– Senele, žiūrėk, jis pats laiko galvą. Senele, tai stebuklas!
Sūnus augo prieš akis, greitai pradėjo reaguoti į išorinius garsus ir iš kažkur gavo daug jėgų.
– O, Dieve, ačiū tau! Tu išgelbėjai mano sūnų! Visagali, Tu padarei neįmanomą dalyką! Ačiū Tau, Dieve!” – verkė moteris ir nežinojo, ar gali būti daugiau laimės.
Visi gydytojai nustebo ir klausinėjo moters apie specialistą, profesionalą, kuris išgydė tokią ligą. O moteris visada sako, kad yra dėkinga Dievui.
