Tu toks erzinantis! Aš tavęs nekenčiu! – mergina iššoko iš automobilio ir iš visų jėgų trenkė durelėmis.
– Aš tau neatleisiu! Niekada!” – nuskrido paskui ją.
Nuo pat ryto poros nuotaika buvo bjauri. Vyras išsiblaškęs ėjo į darbą, nekreipdamas dėmesio į žmonos pavargusį verkšlenimą dėl pinigų stygiaus.
Moteris ėmė priekaištauti vyrui vos tik pabudusi.
Ji manė, kad jis nevertina jų santuokos, todėl net nesistengia daugiau uždirbti. Jis sėdi savo biure, užuot ieškojęs ko nors vertingesnio.
– Ar tu išvis mane girdi?” – sušuko ji, supratusi, kad vyras atvirai neteikia reikšmės jos žodžiams.
– Aš tave girdžiu, deja…
– O ką aš pasakiau?
– Kad tu neturi pakankamai pinigų.
– Aš to nesakiau! – sušuko žmona, – tu visada viską apverti aukštyn kojomis!
– Argi aš? Manau, kad tu tai darai daug geriau nei aš.
– Taip, sakyk, kad dėl visko kalta aš!
– Dėl ko “visko”?
– Kad gyvename kaip katės ir šunys.
– Kartais jie būna draugai.
– Ar tu juokauji?
– Net neįsivaizdavau.
– Aš išsiskyriau!
– Pagaliau viena sveiko proto mintis.
– Tu dėl to gailėsiesi!
– Aš matau.
Iš tikrųjų tai buvo tradicinis rytinis dialogas, prie kurio abu jau seniai buvo pripratę. Kitokio bendravimo būdo nebuvo. Ir jie nelabai stengėsi. Jie susiginčydavo, bėgdavo į darbą, susitikdavo vakare, naktį susitaikydavo, o rytą vėl viską pradėdavo iš naujo.
Tą dieną nemalonus pokalbis tęsėsi automobilyje.
– Kaip su tavimi gyventi! Tavimi negalima pasikliauti! Aš net bijau turėti vaiką, – moteris tyčia važiavo per silpną vietą. Per penkerius santuokos metus pora taip ir nesusilaukė vaikų.
– Vaiko? Ar tu vis dar nori vaiko?
– Noriu, bet, matyt, teks jo atsikratyti.
Vyras paspaudė stabdžius. Jo veidas susiraukė:
– Ką tu pasakei?
– Kad neketinu su tavimi turėti vaiko. Nevykėlis!
– Ar tu esi nėščia?” – vyro balse buvo girdėti džiaugsmo, švelnumo ir vilties natos.
Moteris reikšmingai tylėjo.
– Tik išdrįsk atsikratyti vaiko!
– Aš tavęs neklausiau!
– Aš tave įspėjau…
– Tai labai baisu. Gaila, kad jau per vėlu.
– Ką reiškia “per vėlai”?
– Būtent tai ir reiškia!
Ir tada moteris iššoko iš automobilio, negalėdama ištverti. Vyras skubiai iššoko iš automobilio. Pyktis apakino jo akis. Jo sieloje kilo tikra, nežabota neapykanta.
– Kaip ji drįsta! Mano vaikas!
Vos spėjęs sureaguoti į kelio ženklus, jis nepastebėjo raudono šviesoforo signalo.
Susidūrimas. Tamsos.
– Viskas…, – paskutinė mintis praskriejo pro šalį…
Moteris ne ėjo, ji beveik bėgo gatve, mintyse tęsdama pokalbį su vyru:
– Ko tu norėjai? Tu jau seniai pamiršai, kad esu moteris! Kad man reikia dėmesio, meilės, o ne nuolatinio niurzgėjimo ir skandalų. Tu nevertas mano mažojo pirštelio! Jis norėjo vaiko! O aš nenoriu? Bet kokie mes tėvai, jei negalime normaliai bendrauti valandų valandas? Ne, mes turėtume išsiskirti. Tai nėra joks gyvenimas. Ir aš viena auginsiu vaiką. Galbūt sutiksiu padorų vyrą. Tu teisingai pasielgei, kad melavai. Išvis neturėjau nieko sakyti.
Darbe jai viskas krito iš rankų. Ji negalėjo nusiraminti ir staiga susimąstė:
– Norėčiau likti viena. Skyrybos yra tokia bjaurastis. Pabandyk ją išgyventi. Dar nežinia, kaip elgsis vyras.
Suskambo telefonas. Moteris pamatė, kad skambina jos vyras.
– Dabar jis pradės skaityti moralus, – pagalvojo moteris ir neatsiliepė.
Jis skambino kelis kartus. Galiausiai telefonas nutilo.
– Vakare aš jam viską papasakosiu. Užteks vienas kitą kankinti, – nusprendė moteris ir pasinėrė į darbą, kad išsiblaškytų.
– Telefonas tau, – paskambino darbuotojas.
– Taip? – moteris neįsivaizdavo, kas galėtų jai skambinti šiuo numeriu.
Nepažįstamas vyriškas balsas pasakė, kad atsitiko bėda, jos vyras dingo.
Išklausiusi moteris lėtai pakabino telefono ragelį. Kelias sekundes pastovėjusi prie stalo, ji nejaukiai nusikeikė.
Laidotuvės prabėgo kaip per miglą. Moteris nesuprato, kur ji yra, kas vyksta. Vakare, likusi viena, ji paėmė vyro marškinius, kurie dar išlaikė jo kvapą, prispaudė juos prie krūtinės ir skaudžiai verkė.
Jos galvoje skambėjo paskutiniai vyro žodžiai:
– Aš neatleisiu! Niekada! …
