Žinojau, kad tėvai mylėjo mano seserį labiau nei mane. Tėvas ir motina tai dar kartą patvirtino apgyvendindami ją su dviem mažamečiais vaikais savo namuose ir paprašydami manęs skubiai išsikraustyti, nes: “Turėdamas nuotolinį darbą, gali sau leisti gyventi”.
Kai ji mokėsi universitete, tėvai bėgiojo paskui ją kaip maža mergaitė, sprendė už ją visus klausimus su dekanatu, padėjo uždaryti sesijas, o dabar jie net prižiūri jos anūkus, ir ką man daryti? Jie jai nepadėjo nė centu, o dabar iškeldina ją iš namų.
Tėtis sako, kad kadangi esu vyras, turėčiau sugebėti pasirūpinti savimi, bet kažkodėl sesers vyras tokių dalykų nesako, o jis bus vyresnis už mane.
Per ginčą dėl persikraustymo aš kvailai pasakiau, kad esu šio buto paveldėtoja tiek pat, kiek ir sesuo, ir kad taip pat turiu teisę į dalį buto, ir pirmiausia mama man pasakė, kad jie su tėčiu vis dar gyvena, o aš esu kiaulė, nes kalbu apie turto dalybas, o paskui sesuo pasakė, kad bandau ją ir jos vaikus iškraustyti iš buto.
Teisiškai problemos išspręsti neįmanoma, nes esu tikra, kad mama ir tėtis dabar greitai pakoreguos testamentą ir iš viso mane iš ten išbrauks. Negaliu leistis į kitas gudrybes, nes neįsivaizduoju, kaip susigrąžinti tai, kas man priklauso.
Ar tikrai įmanoma, kad šeima iširtų dėl to, kad nebuvo padalyti keli kambariai? Aš irgi esu tėvų vaikas, o jie su manimi elgiasi kaip su svetimu, nuskriaustu ir viską atiduodančiu kitam vaikui. Ir kam reikėjo turėti du vaikus, klausiu tavęs, jei aš dabar esu amžinai nereikalingas?
