Mergaitė kasdien grįždavo namo nusiminusi, jos akys buvo patinusios nuo ašarų. Jos motina po insulto buvo prikaustyta prie lovos, gaudavo valstybės paramą, kurios užteko mergaitei išlaikyti, tačiau iš tiesų trylikametė mergaitė išlaikė save pati. Ji neturėjo, kas ją išmokytų gaminti maistą, todėl turėjo tenkintis skurdžiais pietumis mokykloje, kuriuos gaudavo nemokamai pagal socialinę programą, o vaikai dėl to iš jos juokėsi.
– Tėtis tave paliko, nes tavo mama yra invalidė! – Jaunesni vaikai juokėsi. – Ar tu bent jau turi maisto? O gal jums tenka įbrukti duonos plutą?
– Kai mama mirs, ją išsiųs į našlaičių prieglaudą.
Būtent našlaičių namų mergaitė bijojo labiau už viską. Ją gąsdino, kad ten dirbantys mokytojai yra blogi, kad kiti vaikai atims viską, ką ji mylėjo, o iš klasės draugų ir kitų mokyklos vaikų ji matė, kokie blogi gali būti vaikai.
– Mama, kada tu pasveiksi? – kartais klausdavo ji, o mama net negalėdavo jos paguosti, nes ji sunkiai galėjo paaiškinti, ko nori ar ko jai reikia pagalbos.
Vieną vakarą jos mamai pasidarė bloga. Mergaitei teko iškviesti greitąją pagalbą ir kartu su tėvais vykti į ligoninę, o ten, paklausta apie globėjus, ji nieko negalėjo pasakyti. Ji neturėjo kam paskambinti, o gydytojai atrodė sumišę ir liūdni. Mergaitė buvo psichologiškai pasiruošusi tam, kad netrukus jai bus pasakyta, jog ji keliauja į vaikų namus. Laimei, jos motinos byloje buvo jos pusbrolio numeris. Jis gyveno kitame mieste, bet pirmą kartą per metus, kai sesuo nustojo keltis iš lovos, išgirdęs apie tokią bėdą, iš karto nuvyko pas savo šeimą.
Motina negalėjo visiškai pasveikti, gydytojai sakė, kad tai neįmanoma, tačiau jai pasidarė daug geriau, kai dėdė pradėjo padėti finansiškai ir iš dalies perėmė trylikametės dukterėčios priežiūrą. Jis turėjo šeimą kitame mieste ir, kai tik seserį išrašė iš ligoninės, pasisiūlė jas apgyvendinti. Persikraustymo laikui jis surado nuomininkus, galinčius mokėti nuomą banko kortele, ir apgyvendino mergaitę bei jos motiną savo namuose.
Nauja mokykla, nauji vaikai ir sąlygos, ir mergaitė suklestėjo. Niekas daugiau iš jos nesišaipė, niekas jai negrasino našlaičių namais, ji labai palaikė savo pusbrolį ir namuose, ir mokykloje. Kartais ji stebėdavosi, kodėl anksčiau niekas nepaskambino mamos broliui, kodėl visi nusisuko nuo jų pačiu tinkamiausiu momentu, bet gal reikėjo patirti tam tikrų išbandymų, kad vėliau juos suptų rūpestingi žmonės?
Gyvenimas gali būti nepastovus kaip jūra: ramus arba su nuolatinėmis audromis. Niekada nežinai, kas tavęs laukia už kitos bangos, bet gali tikėtis, kad anksčiau ar vėliau atsiras krantas ar bent jau kitas laivas, ir tada nebeplauksi visiškai vienas nežinomybėje.
