Su Rebeka draugavau nuo vaikystės. Mergina, kuri man atrodė puiki draugė. Galėjau jai atskleisti bet kokią paslaptį, pasidalyti, koks berniukas man patinka, ir visa kita. Kai mokėmės mokykloje, buvome storos kaip vagys. Netgi mokėmės tame pačiame universitete tame pačiame fakultete ir svajojome tapti vertėjomis.
Rebekos tėvai taip pat buvo puikūs žmonės. Taip, labai paprasti, be aukštojo išsilavinimo ir kokių nors ypatingų apdovanojimų, bet su gera siela ir širdimi.
Visada prisimenu, kaip Rebekos mama visada kepdavo pyragus ir vaišindavo aplinkinius vaikus – mes dažnai žaisdavome Rebekos kieme. Jos mama dirbo pašte, visų mėgstama laiškanešė, niekada niekam neatsisakydavo padėti.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Rebekos tėtį. Ji, žinoma, turėjo defektą, kartais jis mikčiodavo. Bet jis taip pat buvo labai geras žmogus. Kas tik jo ko nors paprašydavo – jis iškart bėgdavo padėti. Prisimenu, kaip mes su Rebeka norėjome turėti namelį ant medžio. Mano tėtis nenorėjo to daryti, bet Rebekos tėtis iškart ėmėsi darbo. Tame namelyje praleidome vaikystę, susirinkdavome į mergvakarius ir tiesiog diskutuodavome. Tai buvo puikus laikas.
Taip, Rebekos tėvai darė viską, ką galėjo, kad jos vaikystė būtų laiminga ir neperkrauta.
Ir tada sužinau, kad Rebeka ištekės už vaikino iš mūsų klasės. Jis, žinoma, yra iš labai turtingos šeimos. Šiaip ar taip, visi nuėjome į vestuves, o Rebekos tėvai nepasirodė. Paklausiau, kas nutiko, į ką ji man atsakė, kad be jų bus geriau. Juk jos tėvai yra “raudonkepuraitės”, o jų vestuvėse dalyvavo daug gerbiamų žmonių, žodžiu, ne bendraamžių.
Štai kaip auklėjate vaikus, suteikite jiems geresnę vaikystę, o paskui jiems bus gėda dėl jūsų.
