Tiesą sakant, Olivija man nelabai patiko, kai Henris pirmą kartą parsivežė ją pas mus į namus. Ji buvo tiesiog eilinė kaimo mergina, niekuo nepasižyminti. Išskyrus jos gladiatorišką, romėnišką nosį ir dažais nudažytus plaukus, kurie buvo ataugę. Čia iškart aišku, kad ji buvo dama iš gilaus kaimo.
Prie stalo ji beveik nekalbėjo, tik tylėjo ir ramiai rijo mano paruoštą maistą. Tuo metu man atrodė, kad ji niekada nebuvo mačiusi maisto arba jau daug metų badauja. Paprastai kaimuose visos merginos būna gerai pavalgydintos. Galiu lažintis, kad jos užaugo ant kiaulienos, vištienos ir bulvių.
Olivija buvo kaip tik tokia – liesa, keisto veido. Žinoma, ne man spręsti apie savo sūnaus pasirinkimą, juo labiau apie jo atžalos išvaizdą. Bet vis dėlto – Henris gražus vaikinas, ne tai, kad aš taip sugalvojau ir pasakiau. Visi žmonės sakė, kad jis gražus vaikinas ir kad jo vaikai bus gražūs, jei jis susiras tokią pat gražią merginą. Ir tada jis susirado Oliviją, kuri atrodė kaip Košėja. Apie kokius gražius vaikus mes kalbame? Štai kodėl aš nesuprantu vyrų logikos. Šiaip ar taip, pripažįstu, kad Olivija puiki šeimininkė. Iškart po vestuvių jie išvyko gyventi į butą, kuris priklausė Henrio močiutei. Kiek kartų nesilankiau, o kartais užsukdavau nepranešusi, kad užklupčiau Oliviją, kaip sakoma, visur visada buvo tobulai švaru ir tvarkinga. Atidariau šaldytuvą, ten buvo keli indai ir desertas.
Visos lentynos pilnos maisto, visi drabužiai švarūs ir išlyginti. Trumpai tariant, viskas tobula. Net ir gimus dviem vaikams, Olivija namus išlaikė tobulai švarius, visada buvo daug maisto, o vaikai buvo prižiūrėti, švarūs, išlavinti. Taip prabėgo dešimt jų gyvenimo metų. Kai tik apsilankydavau, Olivija būdavo su purvinu chalatu, pavargusi, nuo miego trūkumo paraudusiomis akimis, nagai be manikiūro. Ką galiu pasakyti? Kaimas yra kaimas. Jos sūnus atrodė viskuo patenkintas. Svarbiausia, kad motina ir gera šeimininkė. O tada grįžau ir negalėjau atpažinti Olivijos.
Ji nuostabių, sutirštintų ilgų plaukų, dažytų platinine blondine, šviežio manikiūro ir pedikiūro, brangios suknelės, po namus vaikšto aukštakulniais. Ją pamačiusi pritūpiau. Ar tai buvo mūsų Olivija? Negalėjau tuo patikėti. Ji man pasakė, kad susirado darbą ir dabar eina į darbą. Ten turi atrodyti gražiai. Ar aš tuo patikėjau? Žinoma, kad netikėjai. Kodėl kaimo Olivija turėtų taip rengtis į darbą? Ji turi meilužį, tai tikrai. Su šia mintimi atsisukau į sūnų. “Ar pastebėjai ką nors keisto savo žmonos elgesyje? Ką daryti, jei ji ką nors turi. Henris šūktelėjo į mane. Tarsi, kaip drįstu tokius dalykus galvoti apie jo žmoną. Na, tai faktas. Kam ji apsirengia? Taigi nusprendžiau porą dienų ją stebėti, kur ji eina, su kuo susitinka. Esu tikra, kad kaimo Olivija susirado turtingą gražuolį, todėl taip pasikeitė.
