Kai gimiau, buvau palikta viena gimdymo namuose. Vaikystė vaikų namuose nebuvo saldi. Sėdėdavau prie lango ir laukdavau mamos. Svajodavau apie ją, tokią gražią ir gerą. Baigus mokyklą taip pat nebuvo lengva. Gyvenau komunaliniame bute ir dirbau vietiniame fabrike. Mano kaimynams, švelniai tariant, nesisekė. Visi jie buvo nusikaltėliai, alkoholikai ir bachūrai.
Vieną dieną grįžęs namo pamačiau, kad mano kambario durys išlaužtos. Aš, žinoma, paskambinau į policiją, bet kaltininkų rasti nepavyko. Žinojau, kas tai padarė. Nuėjau pas kaimynus ir pareikalavau grąžinti pavogtus pinigus.
– Kaip drįstate kaltinti sąžiningus žmones vagyste? – šaukė girta Džesika.
– Eik iš čia, arba tave užmušiu, – jos vyras įgrūdo mane į prieangį.
Sėdėjau ir verkiau ant suolo. Neturėjau į ką kreiptis pagalbos, nes mieste nieko nepažinojau. Visas mano gyvenimas prabėgo tarp našlaičių prieglaudos sienų. Staiga prie manęs priėjo sena moteris su šunimi ir paklausė:
– “Mieloji, kodėl tu verki? Kas atsitiko?
Aš verkiau dar stipriau ir viską jai papasakojau. Man reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Moteris mane išklausė ir pakvietė arbatos. Neatsisakiau, nes nebuvo kur eiti.
Ryte nuvykome į policijos nuovadą. Parašiau skundą. Man pažadėjo, kad pasikalbės su kaimynais ir jie daugiau manęs nebepriekabins. Jie taip ir padarė. Džesika atbėgo tą patį vakarą, atsiprašė ir pažadėjo grąžinti pinigus, kuriuos pavogė iš mano algos.
Nebuvau pamiršęs Monikos – kasdien po darbo eidavau pas ją. Ji visada manęs laukdavo prie lango, nes kitų giminaičių neturėjo. Ne kartą ji kvietė mane gyventi kartu su ja, bet aš atsisakiau. Bet paskui turėjau pasiduoti.
– Ana, šiandien vakare susirgau. Nukritau ir negalėjau pati atsikelti. Ateik ir gyvenk su manimi, vaikeli, nebegaliu gyventi viena, – verkė senutė.
Aš sutikau. Monika iškart perrašė man butą, kad ir kaip atsisakiau. Taigi gyvenome kartu.
Vieną dieną pabudusi išgirdau baisų trenksmą. Nubėgusi į virtuvę pamačiau močiutę. Ji gulėjo ir dejavo. Pati negalėjau jos pakelti, todėl nubėgau pas kaimynus prašyti pagalbos. Kadangi buvo gana vėlu, niekas man neatidarė durų, tik vienas vyras sutiko eiti su manimi.
Jis pasirodė esąs traumatologas. Jis liepė man neliesti Monikos, kol atvyks gydytojai, nes jai gali būti sudėtingas lūžis. Kaimyno diagnozė pasitvirtino.
Ligoninėje senolei uždėjo gipsą ir pasiūlė ją paguldyti į ligoninę. Tačiau ji verkė ir prašė eiti namo, vyras prisiėmė atsakomybę ir pažadėjo kolegoms griežtai kontroliuoti gydymą namuose. Kaimynė dažnai atbėgdavo, Monika taip pat juokavo, kad bėga ne pas ją, o pas mane. Tiesą sakant, jis man irgi labai patiko, bet aš neleidau jam taip į mane žiūrėti.
Laikas bėgo. Monikai pasidarė geriau ir ji grįžo prie įprasto gyvenimo būdo. Vieną dieną grįžau namo, o ji sėdėjo paslaptinga ir liūdna. Ji pažvelgė į mane ir pasakė:
– Ana, nekurk savaitgalio planų, važiuokime į sodybą. Susitariau su Robertu, jis mus pavežė, kad nebūtų spūsties autobuse.
Nesupratau, kas su ja vyksta, nes ji neatrodė panaši į save. Tačiau šeštadienio rytą skubėjome į sodybą, kaip buvome sutarę. Visą dieną dirbome sode ir darže, o vakare Robertas ėmėsi kepti šašlykus. Po vakarienės jis priėjo prie manęs ir ištiesė žiedą.
– Ana, aš tave įsimylėjau nuo pat pirmojo mūsų susitikimo. Ar ištekėsi už manęs? – tarė jis.
Sutrikau ir pažvelgiau į Moniką. Ji verkė ir linktelėjo galva. Per vienerius metus radau tikrą šeimą, apie kurią anksčiau galėjau tik svajoti. Taigi tikėk savimi ir niekada nepasiduok!
