Vieną dieną po darbo nusprendžiau nueiti į prekybos centrą. Turėjau nupirkti ko nors savo katei pavalgyti, o man tokio maisto, kad ištempčiau savaitei. Mano atlyginimas vėlavo į darbą. Sakė, kad po savaitės bus, bet turint omenyje, kokioje šalyje gyvename, puikiai žinojau, kad savaitė gali užsitęsti ir ilgiau. Trumpai tariant, už paskutinius turėtus pinigus paėmiau porą pakuočių dribsnių, vištienos subproduktų, kačių ėdalo ir porą kaulų bei du kepalus duonos.
To paprastai man užtenka savaitei. Gyvenu viena su katinu. Apskritai jau stovėjau prie kasos ir laukiau savo eilės. Prieš mane buvo dar keturi žmonės. Labai pasiturinčios išvaizdos dama, tipiškas vyriškis, mėgstantis išgerti su draugais už garažo, aš, mama, ir eilės pradžioje maždaug 70 metų močiutė. Ji ką tik sulaukė savo eilės ir pradėjo dėlioti pirkinius, kad kasininkė galėtų sumokėti. Kasininkė jau buvo surašiusi visus produktus, kurių buvo gana nedaug, ir laukė, kol močiutė susimokės. Ir tada močiutė tyliai, išsigandusiu balsu pasakė.
-O, Dieve mano, aš turėjau pinigų. O dabar jų nebėra. Kur jie galėjo dingti? -Močiutės akyse ėmė kauptis ašaros. Jos krepšelyje buvo būtiniausių maisto produktų, bet ir jiems ji neturėjo pinigų. Visi susirinkusieji ėmė piktintis. Pirmoji pradėjo turtingai atrodanti ponia.
-Ei, močiute, nustok meluoti. Niekas neduos tau pinigų pienui ir duonai veltui. Tau turėtų būti gėda meluoti. Tu atėjai elgetauti, tu elgeta. Eik šalin, jei neturi pinigų. -Vyras prisijungė prie ponios ir ėmė šaukti kaip pamišęs ant viso prekybos centro.
-Sveikas, močiute, ką jūs darote? Eik šalin, jei neturi pinigų. Aš čia nestovėsiu tris valandas. Jie ten manęs laukia, aš ką tik nusipirkau butelį, pasišnekučiuosim, o tu viską gadini. Eik, eik, eik šalin. -Močiutė jau buvo pradėjusi atvirai verkti ir kaip tik ketino išeiti, palikdama pirkinius, bet tada aš priėjau prie jos ir atidaviau jai visus savo pinigus, kuriuos ketinau išleisti maistui sau ir katei.
-Močiute, paimk tai, nesipriešink. Pinigų tau reikia labiau. Nusipirk maisto produktų pati. -Ji ėmė atsisakinėti, žinoma, šluostydamasi ašaras. Bet aš ją įtikinau. Pasakiau jai, kad tik paminėtų mano močiutę. Iš minios iškart nusprendė įterpti savo žodį Aš esu mama.
-Tokia sena moteris. Žino, kaip vaidinti vargšus, kad nemokamai gautų pinigų. O tu, geriau duok man pinigų už vaiką, nei šitai senutei, ji netrukus turi ruoštis į kapines, o ne maistu apsirūpinti. -Mugėje pasigirdo juokas. Seniai nebuvau girdėjęs tokio jaunų žmonių pykčio. O juk ir jie vieną dieną taps seneliais. Ar jie norėtų, kad su jais taip elgtųsi?
Tuo tarpu mes su močiute jau buvome išėję iš prekybos centro. Pažvelgiau į jos aiškias žalias akis ir iškart prisiminiau savo močiutę. Ji buvo mirusi prieš penkerius metus, ir man jos labai trūko. Ji buvo ne tik mano močiutė, ji buvo mano mama. Ji išmokė mane daugybės dalykų ir labai mylėjo. Dėl savo močiutės būčiau padaręs viską. Gaila, kad ji išėjo tokia jauna. Seni žmonės labai nusipelno pagarbos, o jų požiūris rodo, kokia civilizuota yra mūsų visuomenė.
