Koks laimingas buvo Frenkas! Jis vis vaikščiojo tokiu laimingu veidu ir visiems šypsojosi. Jis tiesiog negalėjo patikėti savo laime. Jam atrodė, kad jis tiesiog miega, o kai pabus, tikrovė bus visai kitokia.
Visi kaime manė, kad jis labai paprastas. Frenkas gyveno su motina ir net nebuvo matęs tėvo. Niekas kaime nežinojo, nuo ko jo motina pagimdė. Laimingiausia akimirka Frenko gyvenime turėjo ateiti labai greitai. Jis turėjo susituokti.
Jis negalėjo patikėti, kad Barbara sutiko už jo ištekėti. Kai Barbara, būdama komjaunuolė, atvyko į jų kaimą, Frenkas ją pamatė ir iš karto įsimylėjo.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Visi kaimo gyventojai matė, kokius jausmus jis jaučia Barbarai. Ji, žinoma, taip pat viską matė ir puikiai žinojo, kad Frenkas ją įsimylėjęs. Jos akivaizdoje Frenkas buvo sutrikęs: tai išblykšdavo, tai raudonuodavo, tai net užsikirsdavo.
Ir tik tada jis išdrįsdavo prisipažinti jai meilėje.
– O ką tu esi pasirengusi dėl manęs padaryti?
– Taip, aš net pasiruošęs plauti tau kojas ir po to gerti vandenį!
– Bet aš esu įsimylėjęs kitą vaikiną. Mes turėtume su juo susituokti!
– O aš vis tiek tavęs lauksiu! – Frenkas jai atsakė.
Praėjo ištisi metai. Barbara sužinojo, kad vyras, kurį taip mylėjo, ją tiesiog pasiėmė ir išdavė. Jis vedė kitą merginą. Barbara negalėjo suprasti, kaip tai atsitiko ir kodėl. Ji jautėsi taip blogai, kad net numetė daug svorio. Ji visą laiką vaikščiojo labai liūdna ir išblyškusi.
– Kas nutiko, Barbora? Kas tave įskaudino? – vieną dieną jos paklausė Frenkas.
– Tu buvai sužeista! Tu sakei, kad esi pasirengusi už manęs ištekėti! Tu sakei, kad esi pasiruošusi plauti man kojas ir gerti šį vandenį! Ar persigalvojai, Frenkai? paklausė Barbara.
– Ne, nepakeičiau! Tuokis su manimi! Tu nesigailėsi!
Jie kreipėsi į kaimo tarybą. Ir jau po trijų savaičių jie turėjo susituokti. Žinia apie šią nuostabią naujieną labai nustebino visus kaimo gyventojus.
Ir taip artėjo vestuvių diena. Barbora apsivilko suknelę ir atsistojo prieš veidrodį. Staiga ji suprato, kad daro klaidą, kad jai nereikėtų tuoktis. Ji nusivilko suknelę ir nuėjo į kaimo tarybą.
– Noriu atsiimti savo prašymą! Aš persigalvojau dėl vedybų!
– Apie ką tu kalbi?! Iki vestuvių liko tik dvi dienos! Aš jau paruošiau visus dokumentus! Tu tiesiog nerviniesi prieš vestuves. Nesijaudink! Nusiramink! Viskas bus gerai.
Ir štai atėjo vestuvių diena. Nuotaka atrodė labai gerai, net blyškumas jai tiko. Frenkas buvo toks laimingas, kai jie susituokė. Jie vaidino vestuves. Vestuvės nebuvo labai linksmos. Juk visi matė, kokia liūdna buvo nuotaka per savo vestuves.
Praėjo šeši mėnesiai. Likus savaitei iki Naujųjų metų, Frenkas grįžo namo iš darbo. O ant stalo jo laukė raštelis: “Išėjau. Atleisk man, jei gali!”
Frenkas nuėjo pas motiną ir verkė:
– Buvau pasiruošęs nuplauti jai kojas ir išgerti šio vandens! Kodėl ji taip su manimi pasielgė?
Frenkas nesuprato, kad moteris negali gyventi su žmogumi, kurio nemyli.
