– Tiesiog pažvelkite į save veidrodyje! Juk esi negraži ir stora. Jūs įsivaizduojate apie save įvairius dalykus. Kas jums pasakys tiesą? – Mano vyras pasipiktino. Aš klausiausi, tikėjau juo. Žiūrėjau į savo atspindį veidrodyje ir galvojau: “O kas, jei jis toks? Viskas įprasta, nepatrauklu. Turiu užrietusią nosį ir plonas lūpas. Ir atrodo, kad mažai sveriu. Galbūt man reikėtų pasidaryti plastinę operaciją. Pasidarysiu gundančias lūpas”.
Man skaudėjo iki ašarų. Kodėl ji tokia buvo? Ką padariau, kad to nusipelniau? Kodėl mano vyras taip su manimi elgėsi? Būdama jauna mergina jaučiausi graži. Visi mane vadindavo negražia. Net mama nuo mažens man sakydavo, kad gimiau nelaiminga, nes nebuvau jos tipo. Tėtis vienintelis bandė mane nuraminti: “Bet ji bus pati protingiausia.”
Labai norėjau būti protingesnė už visus kitus. Pamenu, kai man buvo trylika, perskaičiau pačios Madonnos biografiją. Buvau sužavėta. Supratau, kad beveik viskas gyvenime priklauso tik nuo tavo paties sprendimų ir veiksmų. Susižavėjau grožio industrija, stiliumi.
Būnant šešiolikos netrūko sužadėtinių, o komplimentai plaukė upėmis. Visi giminaičiai ir kaimynai vienbalsiai skelbė mane gražia balta gulbe, netikėtai atsiradusia iš bjauriojo ančiuko. Visi apie tai pranešė man. Aš džiaugiausi. Juk dabar niekas manęs negražia nevadins.
Nuo tada vis labiau tikėjau savo patrauklumu. Mano savivertė augo kartu su didėjančiu komplimentų skaičiumi. Ji pasiekė tokį lygį, kad atsakydamas į entuziastingą komplimentą, vietoj mandagaus “ačiū” galėjau pareikšti: “Žinau”. Pasididžiavimas ir pranašumo jausmas buvo akivaizdžiai pertekliniai. Kodėl apie tai užsiminiau dabar?
Tą akimirką prieš veidrodį supratau daug dalykų. Tai yra tikrasis smūgis, kurį Visata, padedama mano vyro, man duoda. Viena vertus, destruktyvi puikybė. O kita vertus, apsilankiusi pas psichologą supratau, kad gyvenu pagal nesąmoningą scenarijų.
Pasirinkau vyrą, kuris yra panašus į mano motiną. Jis nuolat man sakydavo dalykus, kurie padėtų judėti į priekį ir tobulėti. Po skaudžių sutuoktinio pastabų mano savivertė buvo lygi nuliui. Jai įtakos turėjo ir kiti santuokinio gyvenimo veiksniai. Negalima visko papasakoti iš karto… Visos mūsų problemos kyla iš vaikystės.
Dabar dėkoju savo vyrui už dar vieną postūmį ir naują mane. Jei ne jo kritika, nebūtų motyvacijos ir naujų tikslų. Tik perėjusi per išbandymus ir problemas supratau, kokia svarbi ir naudinga psichologija šeimai ir santuokai. Reikia išmokti mylėti save, nepaisant kieno nors kito nuomonės.
