Galite mane vadinti kaip norite, bet kartais gyvenimas mums pateikia įvairiausių komplikacijų. Taip nutiko ir man. Buvau labai sunkioje gyvenimo situacijoje, visiškai neturėjau finansų ir jokios paramos. Todėl turėjau imtis kraštutinių priemonių.
Po kurio laiko kilo labai nemalonus konfliktas, kurį labai norėčiau išspręsti taikiai. Labai norėčiau išspręsti taikiai. Tačiau nežinau, kaip iš jo išsivaduoti. Nežinau, kaip iš jo išeiti. Todėl prašau jūsų patarimo, mano brangus skaitytojau.
Kaip tikriausiai atspėjote, esu vieniša motina, o dėl savo “mylimojo” nežinau, kur jis yra. Tiesą sakant, niekada jo nesitikėjau. Jis labai žiaurus žmogus, ir man jau gana jo beprotiškų išdaigų. Vienintelė šeima, kuri man liko, buvo mano močiutė.
Prieš porą metų susiklostė situacija, kad man sunku rasti nuolatinę gyvenamąją vietą. Ir norėdamas tai išspręsti nusprendžiau išvykti į kitą miestą užsidirbti pinigų. Kažkodėl mano močiutė iš karto sutiko su manimi ir sutiko man padėti. Visus tuos metus nuolat su jomis bendravau. Palaikiau su jais ryšį, kiek galėjau, padėjau jiems finansiškai ir maždaug kas kelis mėnesius atvažiuodavau jų aplankyti. Žinojau, kad sūnus mane labai myli ir visada Žinojau, kad sūnus mane labai myli ir visada laukia, kol grįšiu.
Dabar esu grįžęs į miestą ir ateityje neketinu iš jo išvykti. Turiu jauną vyrą, su kuriuo gyvenu pas jį. Esu namų šeimininkė, einu į darbą, niekada nepiktnaudžiavau alkoholiu ir neplanuoju to daryti ateityje. Manau, kad atėjo laikas susigrąžinti sūnų pas save. Juolab kad mano draugas tam neprieštarauja, priešingai, jis mano, kad vaikas turėtų gyventi su mama.
Mūsų santykiai yra labai rimti. Atrodytų, kad viskas kuo puikiausiai pavyko, bet staiga mano močiutė pasisako prieš.
Spėju, kad ji tiesiog bijo likti viena. Kadangi man nėra apribotos tėvystės teisės, neatrodė, kad man būtų problema tiesiog atvažiuoti ir pasiimti sūnų. Išskyrus tai, kad tai sugadintų bet kokius santykius su ja, o to visai nenorėjau.
Be to, atrodė, kad berniukas per tuos metus prie jos labai prisirišo. Ir aš nuoširdžiai dėkingas jai už pagalbą. Čia iš tikrųjų kyla klausimas, kaip teisingai pasielgti šioje situacijoje!
Siūlomas jos variantas, t. y. atsisakyti savo civilio vyro – atmestinas.
Kaip man pasielgti geriau?!
