Siuzana paskambino ir pasakė, kad atvažiuoja su vaikais savaitgaliui. Su svaine palaikėme normalius santykius. Retkarčiais ji atvažiuodavo į mūsų miestelį, nes kartu su savo uošve ir kitais giminaičiais glaudėsi regione.
Su vyru susipažinome institute. Dvejus metus susitikinėjome ir nusprendėme susituokti. Susituokę persikėlėme gyventi pas mane, kad nereikėtų nuomotis buto. Mano tėvai dažniau būdavo dačiose, todėl vienas kitam netrukdėme.
Gyvenome sau. Daug keliaujame, kuriame ir dirbame savo asmeninį verslą. O mano svainė pasinėrusi į savo šeimą – ji nemato nieko kito, tik savo vaikus ir vyrą.
Taigi ji susitarė susitikti su savo drauge Maskvoje. Žinoma, ji ketino apsistoti pas mus. Viešbutis buvo brangus, o draugė negalėjo jos priimti – ji vis tiek gyveno su savo uošve. Mano giminaitė tikėjosi, kad ji susitiks su manimi ir aš pavaišinsiu jos vaikus. Galite lažintis – paties mano vyro sūnėnus!
Kadangi mano vyras turi įtemptą darbo grafiką, žinojau, kad visi giminaičių priėmimo rūpesčiai guls ant mano pečių. Tačiau nesikankinau – juk tai buvo tik dvi dienos. Jie atvyko penktadienį ir turėjo išvykti sekmadienį.
Atvykusius svečius pamaitinau ir paguldžiau miegoti, nes buvo gana vėlu. Ryte po pusryčių mano svainė su vaikais išvyko į miesto centrą parodyti sostinės jaunajai kartai. Jie grįžo tik vakare. Su tuščiomis rankomis.
Nesuprantu, kaip galima … Bent jau nupirkti duonos vakarienei ar pyrago arbatai! Bet Siuzanos, matyt, niekas nemokė. Sekmadienio rytą svainė paliko vaikus su manimi ir nuskubėjo pas savo draugę. Aš juos pamaitinau pusryčiais. Tiksliau, bandžiau.
– Sriuba su vandeniu. Mama mums ją verda sultinyje! – Vyresnėlis piktinosi manimi.
– Na, atsiprašau. Rytoj pagaminsiu kitą. Be to, mama man nepasakė, ką tu mėgsti, – pasipiktinau.
– Mes atvažiavome tavęs aplankyti, galėjai pabandyti. Argi taip sunku nusipirkti normalių maisto produktų?
Aš tik supyliau sriubą ir nuėjau į kambarį. Tuomet nevalgau.
– Kur mes eisime? – Jaunesnysis paklausė manęs po valandos.
– Kur norėtum eiti? – Nusišypsojau.
– Nežinau, ką nors įdomaus…
– Tu ką nors sugalvosi, pasakysi man.
Aš rūpinausi savo reikalais. Taip ir atėjo vakaras – sūnėnai nieko nesugalvojo, o aš nieko neįpareigojau. Paskui grįžo mano svainė.
– Kodėl tu niekur nesikreipei? – Ji pasipiktino.
– Nes tavo vaikai neapsisprendė, kur nori.
– Kartą jie paprašė manęs ką nors padaryti, o aš net nesivarginau. Tavo sūnėnai atvažiavo pas dėdę, kad būtų uždaryti, – sušuko Siuzana ir nuo jos sklido alkoholio kvapas.
– Pas ką jie atėjo, pas tą ir skundžiasi, – ramiai atsakiau.
Nuėjau į savo kambarį. Spektaklis tęsėsi, kai grįžo mano vyras. Iki to laiko mano svainės vaikai spėjo jai pasiskųsti ir papasakoti apie rytinę sriubą. Po skandalo su vyru mano svainė užtrenkė duris ir dingo su vaikais nežinia kur.
– Daugiau niekada neleisiu jiems čia ateiti, – sumurmėjo jos vyras.
Po šio incidento ėmė skambėti telefono linijos. Mano vyras ir aš buvome kaltinami visomis mirtinomis nuodėmėmis ir vadinami savanaudžiais.
– Mama, nesipykite ant manęs. Tu čia ateini ne tuščiomis, o mano žmona neprivalo linksminti svetimų vaikų. Jie patys kalti, kad liko namuose. Tu ir toliau šoki pagal jų dūdelę, bet mes to nedarysime, – pasakė vyras motinai.
Ar tai normali situacija? Ką manote jūs?
