– Vadinasi, jie viską padarė tyčia! – apgailestavo Helena.
– Tiesiog šiaip, niekam nieko nesakę, jie ją nupirko! Jie net nepasitarė su manimi! Bet kodėl jie tai padarė? O kiek kartų mes su tėvu sakėme, kad ateikite ir darykite mūsų dačoje, ką tik norite! Ir štai jūs ką tik nusipirkote!
Helenos dukrai dabar trisdešimt penkeri, ji turi du vaikus ir vyrą. Pernai Helenos vyrui buvo atlikta operacija, po kurios gydytojai aiškiai uždraudė jam dirbti kaime.
Kai Helena paprašė dukters ir žento pagalbos, šie kategoriškai atsisakė. Mums nereikia jūsų dačos. Nėra laiko ją ardyti. Jei negalite sau leisti jos išlaikyti, tiesiog parduokite.
Bet Helena neketino jos parduoti. Žiemą viskas gerai, gali užmesti kojas ant sofos ir žiūrėti įvairias televizijos laidas. Bet ką daryti vasarą. Nesėdi kartu su vyru kaip narve. Norėtųsi kur nors išvažiuoti ir nueiti į gamtą. O ten prie sodybos galima sodinti žalumynus, pomidorus, agurkus ir vaisius, daržoves, dar niekas nenukentėjo.
Ir vaikų ten niekaip nepavyko suvilioti – jokia dingstimi. Ir jie žino, kad tėvas turi sveikatos problemų. Jie galėtų bent retkarčiais ateiti ir padėti seneliams.
Ir tada staiga jie nusipirko atskirą sodybą. Pačią paprasčiausią, net ne tokią, kokią mes turime, su visais reikalingais komunaliniais patogumais, o tik paprasčiausią vasarnamį. Ir štai kodėl klausia?
O dėl manęs, tai kas čia tokio. Dalykas jaunas, subrendęs morališkai ir finansiškai – taigi nusipirko nuosavą namą. Nereikia visą laiką priklausyti nuo tėvų.
Nors, kita vertus, jie nėra turtingi žmonės, ir įsirengti tėvų sodybą būtų daug pigiau nei pirkti naują ir daryti praktiškai viską nuo nulio.
O ką manote jūs, mieli prenumeratoriai?
