Tą naktį sapnavau mažą berniuką, kuris mane šaukė mama. Žinojau, kad atėjo laikas. Pažadinau mieguistą vyrą ir mes nuskubėjome į gimdymo namus. Žiūrėjau, kaip mano vyras vilki sportines kelnes ir darbinę striukę, ir juokiausi iš galvos. Bet tada pasidarė skaudu – turėjome skubėti.
Į skubios pagalbos skyrių atvykome maždaug per 15 minučių. Su vyru atsisveikinome. Jis nuėjo namo pasiimti savo daiktų, o mane pradėjo tvarkyti į gimdymo palatą. Mano gydytojas buvo geras, todėl buvau visiškai rami ir pasiruošusi sutikti savo sūnų.
Po dviejų valandų ant rankų laikiau savo kūdikį. Kai jį padėjo man ant pilvo, verkiau apimta šių jausmų. Šis žmogus buvo pats geidžiamiausias pasaulyje, nes mes su vyru ilgai vaikščiojome kartu.
Pogimdyvinėje palatoje buvome keturiese. Nelabai laikiau savo kambariokais, bet paskui pradėjome pažinti vienas kitą. Viena mergaitė buvo dar tik kūdikis, kita – daugiavaikė mama, o trečioji buvo mano amžiaus.
Visos dalijomės savo istorijomis, tik niekaip negalėjome įkalbėti jauniausiosios sustoti. Vėliau paaiškėjo, kad jai buvo tik 14 metų. Ji pastojo nuo kažkokio kaukaziečio, jo tėvai nenorėjo priimti tokios atžalos ir jos išsižadėjo. Bet Helenai nebuvo liūdna. Ji buvo įsitikinusi, kad susitvarkys pati ir užaugins dukrą.
– Gimė dukra. Kartu žaisime “Motinos dukros”, – juokėsi ji.
Helena buvo vienintelis vaikas. Jos motina buvo namų šeimininkė, o tėvas – kažkoks verslininkas. Tėvai užregistravo anūkę savo vardu, kad vėliau nekiltų problemų.
Antroji moteris buvo armėnė. Ji pagimdė penktąją dukrą. Sužinojusi, kad tai vėl mergaitė, ji sutriko, bet paskui jai palengvėjo. Jos mergaitė iš tiesų buvo labai graži – tiesiog lėlė. Tačiau jos vyras buvo girtas iš sielvarto ir niekada neatėjo jos aplankyti.
Likusieji giminaičiai ėjo ir ėjo. Tetos, dėdės, dėdienės, giminės, seserys – visi su dovanomis ir maistu. Su tokiais giminaičiais nebuvo ko baimintis, o tada prabilo mano tėvas. Jis padovanojo jai didžiulę puokštę ir dainavo dainas po jos langais.
Jo akys spindėjo iš laimės. Matyt, tai buvo akimirkos silpnumas, todėl žmona ant jo neįsižeidė. Sprendžiant iš pasakojimų, jie turėjo draugišką ir tvirtą šeimą. Mažajai mergaitei pasisekė su tėvais.
Trečiasis kaimynas tylėjo ir žiūrėjo į lubas. Pas ją niekas neatėjo. Vaišindavome ją naminiu maistu, bet ji visada atsisakydavo. Marija buvo atėjusi į svečius. Ji vienintelė pamaitindavo dukrą ir atiduodavo ją. Niekada jos nepaglostė, neapkabino, elgėsi su ja šaltai ir abejingai.
Ji buvo rami mergaitė. Ji visai nebuvo įkyri. Matyt, ji suprato, kad motina kažką sumanė. Tik vėliau sužinojome, kad Marija nusprendė parašyti abstinencijos laišką. Ji nuo pat pradžių nenorėjo šio kūdikio, bet nedrįso pasidaryti aborto.
Visą nėštumą ji mažino pilvą, kad niekas nesužinotų apie jos įdomų nėštumą. Visi gydytojai įtikinėjo ją nedaryti jokių kvailysčių, nes kūdikis gimė visiškai sveikas.
Iš gimdymo namų ji išvyko naktį. Tą naktį jos kūdikis labai verkė – tiesiog pratrūko ašaromis, tarsi šauktųsi mamos. Motina-kūdikis paliko savo kūdikį. Ji sugriovė vaiko likimą. Baisu. Bet tai tikra.
