Vieną dieną buvau pakviesta pas draugę. Taip nutikdavo retai, nes dauguma mano pažįstamų moterų bijojo parodyti mane savo vyrams. Įtariau, kad ji nori mane su kuo nors supažindinti, bet manęs tai nedomino. Tiesiog ėjau į svečius, norėdama prasiblaškyti ir pabendrauti.
Taigi, taip. Jis atvyko paskutinis. Susipažinome ir apsimetėme nesuprantantys, kodėl mus, dvi vienišas širdis, pakvietė į šį šeimos vaikinų susibūrimą.
Džonas buvo sutrikęs ir raudonavo. Jis buvo pilno sudėjimo vyras, o jo neišlyginti marškiniai išdavė, kad jis yra kavalierius. O su kvepalais Chakalas akivaizdžiai persistengė.
Šalia mūsų sėdėjo kita neseniai susipažinusi pora. Matyt, juos taip pat suvedė draugai. Abu vilkėjo brangius drabužius, tačiau moteris buvo netvarkinga. Ji gyrėsi savo finansine padėtimi, elgėsi arogantiškai, bet atrodė kaip sena močiutė. Jos išrinktasis buvo lygiai toks pat, o jo sarkazmas ir pagyrūniškumas man kėlė didelį stresą.
Tačiau jo arogancija buvo pateisinama – jis buvo puikios fizinės formos, išvaizdus, įspūdingas. Brangus kostiumas jam labai tiko. Jis žinojo, kad nustelbs visus vakarėlio vyrus.
Taip ir buvo. Jis gražiai kalbėjo, žarstė komplimentus ir viliojo kitas moteris, sukeldamas savo vargšės draugės nepasitenkinimą.
Po puotos visi ėmė padėti šeimininkei sutvarkyti stalą, o aš svečiams viriau kavą. Taigi likau tik aš ir šis arogantiškas vyras. Jis įteikė man savo vizitinę kortelę ir pasakė, kad galiu bet kada paskambinti.
Puikiai žinojau, į ką jis taikosi. Padėkojau jam, palikau vizitinę kortelę ant stalo ir grįžau prie svečių. Ir tada į virtuvę įbėgo jo moteris… Pamačiusi kortelę, ji viską suprato. Taip įgijau svetimų vyrų grobikės statusą.
Norėdama užglaistyti aplinkybes, leidau nerangiam, apkūniam vyrui parvežti mane namo. Tai buvo labiau iš gailesčio.
Kai grįžau namo, suskambo telefonas. Tai buvo mano draugės vyras:
– Žinau, kad jis ne tavo tipo. Ar galiu užeiti? Ar esi viena?
Aš jį numečiau. Kokie tai vyrai?
