Nevyki Svečias: Kai Svetingumas Susiduria Su Draudimu
Mano mama nori aplankyti mus, kol mano uošvė išvyksta, bet ši griežtai draudžia bet kokius pašalius savo namuose.
Aš, Gabija, 25 metų, esu širdį skaldančioje situacijoje. Aš ir mano vyras, Tomas, gyvename jo motinos, Onos Didžiulienės, bute mažame miestelyje netoli Kauno. Tai nėra laikinas sprendimas čia būsime ilgam, bent jau kol pasibaigs mano motinystės atostogos. Prieš tris mėnesius pagimdžiau mūsų dukrelę, Austėją, ir nuo tada mūsų gyvenimas sukasi tik aplink ją. Tačiau vietoj švelnaus šeimos sutarimo jaučiuosi kaip kalinė namuose, kur uošvė diktuoja taisykles, o mano pati mama net negali mūsų aplankyti.
Onos butas erdvus trys kambariai, didelė virtuvė, balkonas… Čia galėtų gyventi keturi žmonės be jokių problemų. Tomas turi savo dalį šiame bute, tačiau mes užimame tik vieną kambarį, kad niekam netrukdytume. Aš maitinu Austėją krūtimi, miegame kartu, ir visiems tai tinka. Bet gyventi čia tapo kasdiene kova. Ona nemėgsta tvarkytis, tad viskas krenta ant mano pečių. Prieš gimdymą valandų valandas šlaviau metų metais kauptisi dulkes, o dabar stengiuosi išlaikyti tvarką su kūdikiu tai būtina. Skalbiniai, lyginimas, maisto gaminimas… Visa tai darau aš. Ona net neįžengia į virtuvę. Laimei, Austėja rami ji miega arba tyliai murma savo lovelėje, kol aš skubu kaip skruzdėlė.
Mano uošvė neužkelia nei piršto. Anksčiau ji bent indus plaudavo, bet dabar nieko. Ji palieka nešvarus lėkštes ant stalo ir dingsta. Aš tylėdama vengiu konfliktų, bet viduje verdu. Ar tikrai taip sunku nuprausti lėkštę po sriubos? Niekuo, bet tai mane gniaužia. Valau, virtuvėju, o tuo tarpu ji žiūri televizorių ar kalbasi telefonu. Stengiuosi išlaikyti taiką, bet kiekviena diena mane vis labiau išvargina.
Neseniai Ona paskelbė, kad rudenį vyksta aplankyti šeimos į Palangą. Jos dukterėčia veda, ir ji nori pasinaudoti proga pamatyti seseris ir sūnėnus. Buvojau laiminga pagaliau mes su Tomu ir Austėja liksime vieni, kaip tikra šeima! Tą pačią dieną mano mama, Rasa, man paskambino. Ji gyvena toli, netoli Klaipėdos, ir dar nėra matęs savo anūkės. Jai trūko mūsų, ir ji norėjo atvažiuoti. Buvau džiūgaujanti pagaliau ji galės apkabinti Austėją, o aš jaustisiuosi kaip namie. Dviguba džiaugsma, ir laukiau vakaro, kad pasidalinčiau naujiena.
Tačiau mano džiaugsmas greitai išgaravo. Kai užsiminiau apie mamą apsilankant, Onos veidas pasikeitė. Neleisiu svetimų žmonių į savo namus mano nebuvimo metu! sušuko ji. Svetimų? Ji kalbėjo apie mano mamą, Austėjos senelę! Buvau šokiruota. Kaip galima taip elgtis su mano mama? Taip, jie nėra artimos, bet matėsi mūsų vestuvėse. Tuomet mes gyvenome nuomojamame bute, o mama nakvojo pas mus, nes Ona priėmė tolimus giminaičius. Tai buvo prieš trejus metus, bet ar tai priežastis laikyti ją svetima?
Ona užsispyrė. Ji mane apkaltino, kad su mama rengiu sąmokslą, tarsi laukiam jos išvykimo, kad užimtume jos butą. Ji jau buvo nupirkusi bilietus, bet dabar abejoja, ar mamos vizitas tikras. Tavo mama jau dvejus metus nepasirašinėjo, o staiga atvažiuoja? Per daug patogu! rėkė ji. Bandžiau paaiškinti, kad mama tiesiog nori pamatyti anūkę, bet Ona liko negailestinga. Ji grasino atšaukti kelionę, kad saugotų savo turtą. Lyg tai būtų pilis, prikrauta aukso, o ne paprastas butas su nubyrėjusia tapete!
Papasakojau mamai, nes negalėjau to laikyti sau. Ji liūdėjo, bet pasiūlė atidėti vizitą iki vasaros, kad išvengtume įtampos. Ir Ona išties atšaukė bilietus. Dabar ji naršo po butą kaip sargybinė, stebėdama kiekvieną mano judesį, tarsi aš būčiau galima vagis. Jaučiuosi pažeminta. Mano mama, svajojusi apkabinti Austėją, turi atsisakyti dėl Onos užgaidų. O aš, kuri čia gyvenu legaliai, įrašyta į nuomos sutartį, net neturiu teisės pasikviesti savo šeimos.
Širdis suspaudžia. Aš darau viską šiems namams: valau, verdu, palaikau šiltą atmosferą… O už tai gaunu tik nepasitikėjimą ir draudimus. Tomas vengia įsikišti, bet jaučiu, jam nepatogu. Kas teisus? Ona, sauganti savo butą kaip tvirtovę? Ar aš, tiesiog norinti, kad mano mama pamatytų anūkę? Mano mama nėra svetima, ji yra mūsų šeimos dalis. Bet Ona mane mato kaip grėsmę, o mano norus kaip spąstus. Pavargau gyventi jos kontrolėje, pavargu jaustis kaip svečia ten, kur turėčiau jaustis kaip namie. Ši situacija perveria širdį, ir nežinau, kaip iš jos išeiti, nieko nesugriovus.
