Laura turėjo seserį dvynę, vardu Rebeka. Su ja artimai draugavo nuo pat gimimo. Jos žaidė bendrus žaidimus, dalijosi paslaptimis ir kartu gaudavo bausmes. Kai reikėdavo, jos užstodavo viena kitą. Jų drabužiai buvo vienodi. Net kai jos užaugo, niekas nepasikeitė. Nors jos turėjo galimybę pačios rinktis drabužius. Tačiau jiems patiko atrodyti panašiai – jie didžiavosi savo dvynių statusu.
Mergaitės su tėvais gyveno kukliai. Jie turėjo vidutines pajamas. Todėl kai Laura išvyko į koledžą, Rebeka nusprendė pasekti jos pavyzdžiu, bet negalėjo. Todėl ji labai nusivylė. Kaip ir jos tėvai. Tik jie ir toliau mokėjo už mokslą, kad abi dukros turėtų galimybę įgyti gerą išsilavinimą. Rebekai buvo labai gėda, nes pinigų ir taip trūko, o paskui ji turėjo už tai mokėti. Ji tiesiog degė iš gėdos. Tik į biudžetą perkelti jos nepavyko. Kad ir kaip ji stengėsi.
Vieną vakarą per vakarienę dvynukių močiutė per daug išgėrė, pašnekėjo ir praskleidė paslapties šydą. Pasirodo, kai jos tėvai susilaukė dviejų dukterų, jie galvojo atsisakyti jauniausios. Bijojo, kad dvynukės mergaitės neišsitrauktų. O jauniausioji buvo Rebeka.
Mergaitė nemaloniai nustebo ir pasipiktino tokia neteisybe. Kad ir kaip ją ramino, bet viskas veltui. Ji pamanė, kad ją myli mažiau nei seserį, ir tada nusprendė iš piktumo padaryti tėvams – nuėjo ir pasiėmė dokumentus iš universiteto.
Be to, dėl visko ėmė kaltinti seserį – jai nesant, niekas nebūtų sugalvojęs atsikratyti Rebekos. Ji būtų buvusi brangiausia, mylimiausia ir vienintelė. Ji būtų buvusi vienintelė, kuria būtų pasirūpinta. Nuo tos dienos jų šeimoje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ir jie nebebuvo tokie draugiški. Dvyniai pradėjo gyventi atskirai vienas nuo kito.
Laura susirado vyrą, ištekėjo už jo ir susilaukė sūnaus. Savo sesers jos niekada nematė. Jos tik kartą susitiko tėvų namuose. O Rebeka nebuvo ceremoninga – ji ėmė pykti, grubiai elgtis ir kritikuoti sesers išvaizdą.
Kitas susitikimas įvyko atsitiktinai vidury prekybos centro. Rebeka atrodė prašmatniai šalia garbingo vyro, kuris akivaizdžiai turėjo svorio ir statusą. Laura pamanė, kad tai jos vyras.
Ji puolė apkabinti Rebekos, o ši žengė žingsnį atgal ir nustebo – neva nepažįstanti šios moters. Valė pasijuto nejaukiai. Ji stovėjo vietoje, o sesuo nuėjo prie išėjimo ir įsėdo į prabangų automobilį.
Vieną dieną jos vėl turėjo susitikti jos tėvų namuose. Rebeka užsipuolė Laurą ir barė ją už tai, kad neatrodo geriausiai. Esą ji neatrodė išvaizdžiai ir netvarkingai, darė jai gėdą.
Jos žodžiuose buvo šiek tiek tiesos. Juk Laura turėjo garbanotus plaukus ir mėgo nenaudoti makiažo bei rengtis paprastai. Kita vertus, Rebeka naudojo makiažą, formavo plaukus, vietoj akinių nešiojo lęšius ir galėjo sau leisti viliojimo procedūras.
Laura labai įsižeidė. Ji pasipiktino sesers žodžiais. Juk ji jokiu būdu nėra blogesnė už ją, ji taip pat turi šeimą, vyrą, vaiką. Ji ėmė skųstis motinai dėl sesers ir papasakojo jai viską, ką per daugelį metų sukaupė. Ji nesuprato, kaip jos pačios sesuo, su kuria jos buvo tokios artimos, galėjo tiesiog pasikeisti į kalę. Iš kur atsirado tokia neapykanta?
Viskas, ką padarė jos motina, tai paprašė Lauros nelaikyti nuoskaudų prieš Rebeką. Tegul ji būna laiminga. Prašė jos jokiomis aplinkybėmis nesiartinti prie jos ir negadinti jai gyvenimo.
Nuo to laiko Laura galėjo ateiti aplankyti tėvų tik iš anksto paskambinusi ar pakvietusi, kad jos ir sesuo nesusikirstų. Pasirodo, po vienos frazės visų šeimos narių gyvenimai pasikeitė visiems laikams
