– Nereikia nė sakyti, kad dėl visko kaltas aš pats! – Mano draugo sesuo verkia. – Negalėjau net įsivaizduoti, kad taip gali nutikti! O dabar net kaip būti nežinau? Net nežinau, kaip viską susigrąžinti, kad neprarasčiau veido?
Mano sesuo ištekėjo prieš kelerius metus.
Po vestuvių buvo nuspręsta, kad jaunavedžiai gyvens su sutuoktinio mama. Mano tėvas turi didelį trijų kambarių butą ir tik vieną sūnų.
– Vieną kambarį pasiliksiu sau, o kitas – tau! – pasakė uošvė. – Mes visi esame gerai išauklėti žmonės, todėl manau, kad sugyvensime.
– Visada galime išsikraustyti! – pasakė būsimasis vyras tuometinei žmonai. – Nematau nieko blogo bandyti gyventi po vienu stogu su mama. Jei nesusitvarkysime, visada galėsime išsikelti į nuomojamą butą…
Taip ir padarėme. Pasirodo, gyventi kartu yra nemažas iššūkis. Ir dukrytė, ir uošvė stengėsi, bet kasdien darėsi tik blogiau. Susikaupusios nuoskaudos retkarčiais išsiverždavo į kivirčus, kurie kasdien vis dažnėjo.
– Tu, tu sakei, kad jei negalėsime gyventi kartu, paliksime mano mamai butą! – pasakė žmona, puolusi į vyrą su ašaromis.
– Na, argi mes nesusitvarkysime? – nuolaidžiai šyptelėjo sutuoktinis. – Tai smulkmenos, o dėl jų susikrauti lagaminą ir persikraustyti mažiausiai neprotinga.
Praėjus lygiai metams po vestuvių žmona išėjo motinystės atostogų, o po kurio laiko pagimdė sveiką sūnų.
Anūko gimimas sutapo su laiku, kai mano uošvė išėjo iš senojo darbo ir dar nespėjo susirasti naujo, nes darbdaviai nebuvo linkę įdarbinti priešpensinio amžiaus ponios. Mano prosenelė ir uošvė turėjo sėdėti nosis į nosį toje pačioje erdvėje 24 valandas per parą, nes nė viena iš jų neturėjo galimybės niekur išeiti. Dėl to atmosfera namuose kasdien vis stiprėjo.
Vyras tik gūžčiojo pečiais nuo moterų, nes tuo metu jis buvo vienintelis šeimos maitintojas.
– Mes su tavimi dabar negalime palikti tavo motinos vienos, nes ji neturi pragyvenimo šaltinio. Aš negaliu palikti jos likimo valiai, be to, negaliu sau leisti išsinuomoti būsto ir padėti motinai pinigais. Kai mama susiras darbą, tada mes išsikraustysime!
Tačiau jaunos žmonos kantrybė ėmė trūkti, kol jos uošvė susirado darbą. Jauna moteris susikrovė savo ir sūnaus daiktus ir persikraustė gyventi pas savo motiną. Išvykdama ji pasakė vyrui, kad daugiau niekada gyvenime nekels kojos į jo motinos namus. Jei jis vertino savo šeimą, tegul ką nors sugalvoja.
Žmona buvo įsitikinusi, kad mylimasis brangina savo šeimą, ir iškart ėmė stengtis ją susigrąžinti. Tačiau ji labai klydo.
Praėjo daugiau nei trys mėnesiai nuo tada, kai žmona persikraustė pas motiną, o vyras net nebandė jos susigrąžinti. Vyras gyvena su motina, o grįžęs iš darbo su žmona ir vaiku bendrauja vaizdo ryšiu, o savaitgaliais aplanko juos uošvės namuose.
Jauna pora turi svečių santuoką.
Vyrui vienu metu skiriamas dviejų moterų dėmesys ir rūpestis; be to, tėvas nuoširdžiai užjaučia sūnų, kurį paliko šlykšti kalė, be to, jam nereikia rūpintis vaiku. Sutuoktinis yra laimėtojas! Taip, uošvė tikriausiai gyvena puikiai, nes iš tikrųjų ji nieko neprarado!
Po to, kai sutuoktinis paliko jos vyrą, ji suvalgė visas savo alkūnes. Ji visiškai nepatenkinta tokia padėtimi. Ji labai myli savo sutuoktinį, nors ir žino, kad jis elgiasi netinkamai.
– Ko tikėjotės, kai palikote? – Jos vyras jai atsako. – Jei nori, gali grįžti.
Greičiausiai sutuoktinis neketina palikti motinos dėl nuomojamo buto. Mergina, kuri yra motinystės atostogose, suprantama, neturi tam lėšų.
Ar tai tikrai šeimos pabaiga?
Kaip manote, ar sutuoktinė turi bent mažą galimybę grįžti į uošvės namus ir išsaugoti savo veidą?
