Žinau, kad ne visi mane palaikys, bus kritikų, bet vis tiek noriu pasidalyti savo istorija.
Viskas prasidėjo, kai mano sūnaus nepriėmė į darželį ir man teko išeiti į darbą. Turėjau laukti dar bent metus. Neturėjome jokių ryšių ir negalėjome sau leisti auklės. Mes su vyru labai nusiminėme ir pradėjome ieškoti išeities. Apie pasilikimą motinystės atostogose negalėjo būti nė kalbos – mes ir taip gyvenome labai kukliai.
Mano uošvė pasisiūlė mums padėti. Žinoma, buvau nustebusi, nes ji net neprašė nieko mainais. Mes sutikome. Pirmus kelis mėnesius viskas buvo gerai. Gaminau maistą dienai, palikdavau pinigų ir dariau viską, ką galėjau, kad palengvinčiau giminaitės darbus. Kaip dėkingumo ženklą padovanojome jai didelę pinigų sumą jubiliejaus proga – ji galėjo ilsėtis sanatorijoje. Ir tada prasidėjo problemos…
Įpratau gaminti maistą atsargų, nes neturiu laiko kasdien stovėti prie viryklės. Kažkuriuo metu pastebėjau, kad mums pradėjo trūkti maisto. Mano uošvė atvažiuodavo su padėklais, dėdavo ten maistą ir nešdavosi namo. Apskritai, kad ir kiek gamindavau, šaldytuvas visada būdavo tuščias.
– Kodėl maistą nešatės namo? – išdrįsau užduoti jai klausimą.
– Tu labai gerai gamini, o aš neturiu laiko gaminti, – atsakė mano uošvė.
Nebuvau prieš, bet ji viską pasiėmė ir nieko mums nepaliko. Padėjau du butelius pieno – ji pasiliko juos sau. Nupirkau kilogramą sūrio – grįžau namo, o jo jau nebuvo.
Ką turėčiau daryti? Mes ir taip turime finansinių problemų, negalime išmaitinti dviejų šeimų. Mano uošvė gauna gerą pensiją, tai ne dėl pinigų. Mano vyras nemato problemos, o aš pavargau dirbti tik dėl maisto.
Ar esate susidūrę su panašiomis situacijomis?
