Kai mūsų vaikai susituokė, nusprendėme, kad mes, abiejų pusių tėvai, padėsime su būstu. Mes su vyru turėjome šiek tiek santaupų, mano giminaičiai – taip pat. Sudėjome jas, pasirodė, kad jų pakako tik nedideliam butui. Norėjome jį iš karto nupirkti savo vaikams, jie sakė, kad yra savarankiški ir nusipirks patys.
Po kurio laiko sužinojome, kad jie iš tiesų nusipirko butą, bet jie nusipirko trijų kambarių butą. O iš kur gavote pinigų? Jie paėmė kreditą iš banko, kad nusipirktų dviejų kambarių butą. O kas turėjo sumokėti? Jie sakė, kad gali sau tai leisti.
Tada sužinome, kad jie taip pat nori automobilio. Na, butas yra toli nuo darbo, o važinėti viešuoju transportu nepatogu. Jie nusipirko automobilį, taip pat už kreditą, naują, iš salono. Nors sakėme, kad geriau būtų nusipirkę seną. Jie patikino, kad yra nepriklausomi ir savarankiški, patys geriau žino.
Tada jie norėjo vaiko ir gimdyti užsienyje. Taip jie galėtų gauti ir pilietybę. Jie vėl paėmė kreditą, kad dukra galėtų gimdyti viename kambaryje ir sąlygos būtų geros, ir gydytojas visada prižiūrėtų.
Ji pagimdė. Paskui jie norėjo pasidaryti prabangų vaikų kambarį, todėl vėl paėmė paskolą. Kai uždaviau klausimą – kas mokės? Mes patys, mes esame nepriklausomi.
O čia nesėkmė – mano svainį ruošėsi atleisti iš darbo, dukra buvo motinystės atostogose. Pinigų nebuvo. Kaip mes galėsime sumokėti už visus kreditus? Mums buvo pasiūlyta parduoti savo dačią. Nenorėjome, bet turėjome, kad neįvykdytume įsipareigojimų. Bet buvo. Tada turėjome parduoti savo dviejų kambarių butą, o laikui bėgant – ir automobilį. Išvykome gyventi pas savo sutuoktinius. Jie verkšleno, kad neturi nieko kito. Žinoma, nes mūsų neklausė. Kreditai vis dar neuždaryti – prireiks dar kelerių metų. Tik liūdesys ir ašaros.
