Galbūt sutikote ypatingą žmogų, kuris tvirtai tiki, kad visas pasaulis sukasi aplink jį, ir jam nerūpi, kad galbūt turite savo verslą. Mano svainis su visa šeima atvyksta pas mus į svečius visą savaitgalį. Mano brolio šeimą sudaro jis pats, jo žmona, du jų vaikai ir žmonos brolis. Visas taboras pas mus atvyksta tik nakvoti. Giminaičiai niekada net neklausia apie mūsų planus ir ar galime juos priimti, ar ne.
Visas šis lovos šlamštas trunka beveik metus, ir man jau tikrai nuo viso to bloga. Labai mėgstu svečius, bet jei tik proto ribose, o čia, pasirodo, negaliu užsiimti net savo reikalais ar bent jau po sunkios darbo savaitės tyliai pailsėti.
Užuot ilsėjusis, visą savaitgalį turiu stovėti prie viryklės ir linksminti svečius pokalbiais, pakloti jiems lovas, o jiems išvykus perskalbti kalnus patalynės. Kiekvieną kartą užduodavau sau tą patį klausimą, ar jie supranta, kad ateidami nekviesti elgiasi mažų mažiausiai nepadoriai, nors yra šeimos nariai. Galbūt nereaguočiau taip audringai, jei tokie apsilankymai būtų reti, bet jie pas mus atvyksta bent tris kartus per mėnesį. Mes su vyru niekada taip nesielgiame su kitais giminaičiais, tad gal reikėjo bent porą kartų aplankyti brolį, kad jie savo kailiu patirtų tokio elgesio grožį. Prašiau vyro pasikalbėti su giminaičiais, bet jis nežino, kaip jiems tai pasakyti, nes bijo juos įžeisti. Galbūt jis tiesiog gerai su tuo sutaria? Vyras atsisakė man padėti, todėl teko veikti pačiai.
Pirmiausia nustojau dengti puošnius stalus, kai jie ateina. O tada nustojau gaminti maistą savaitgaliais, todėl svečiai turėjo baigti valgyti viską, kas liko nuo penktadienio, o jei staiga pritrūko maisto, tai prašom gaminti sau. Aš galiu apsieiti ir be maisto.
Vieną dieną mano giminaičiai susėdo prie stalo laukdami vakarienės, ir tada jie visi vienas po kito ėmė mėtyti į mane klausiančius žvilgsnius. Pasakiau jiems, kad tądien nebus ką valgyti, tad jei jie alkani, gali patys pasigaminti valgyti. Jų veiduose buvo matyti nebylus klausimas, bet jie man neatsakė, todėl nieko negamino, tik išgėrė tuščios arbatos ir nuėjo miegoti.
Be to, nustojau šveisti visą butą prieš kiekvieną jų apsilankymą. Vieną dieną mano svainio žmona pasiskundė, kad jos dukros baltos kojinės kažkodėl pasidarė pilkos. Pasakiau jai, kad tiesiog neturiu laiko plauti grindų, bet jei ji nerimauja dėl mano buto švaros, visada gali šią situaciją išspręsti pati, nes kibiras ir šluota stovi vonios kambaryje. Daugiau ji manęs tokių klausimų neuždavė.
Ir, turbūt svarbiausia, nustojau save nustumti į antrą planą. Nustojau keisti savo planus, nes pas mus atėjo svečių. Galų gale, aš taip pat turėčiau turėti savo asmeninį gyvenimą ir noriu bendrauti su žmonėmis, kurie man patinka. Kai ateidavo svečiai, pasėdėdavau su jais valandėlę, o paskui, atleiskite, turėdavau savo reikalų. Jei mano sutuoktinis nori, tegul pramogauja su savo šeima. O jei tą dieną neturiu, sąmoningai pradedu generalinį tvarkymą, kad taip pat kuo mažiau laiko praleisčiau su jais.
Kartą po dar vieno tokio apsilankymo svainis mano sutuoktiniui pasakė: “Man atrodo, kad mums jau nebeliko laiko?”. Kaip, po velnių, jūs apie tai pagalvojote. Nuo tos dienos brangūs svečiai pas mus atvyksta tik po išankstinio skambučio ir be nakvynės, ir daug rečiau. Ar kada nors teko susidurti su tokia situacija ir kokią išeitį radote?
