Būtent šiandien, prieš dvejus metus, pradėjau krautis lagaminą. Mano ir kūdikio. Automobilyje sumontavau automobilinę kėdutę. Pasiėmiau su savimi mažytį apšiltintą kombinezoną. Ir nuėjau į vaiko teisių apsaugos tarnybą pasiimti leidimo būti paskirta globėja.
Po poros valandų jau važiavau į sūnaus kambarį. Tai buvo mūsų susitikimo diena. Visą savaitę važiavau po 60 kilometrų į abi puses, kad jį pamatyčiau ir grįžčiau namo. Visą ilgą savaitę.
Tada jis buvo tikrai mažiukas. Iš tikrųjų mažytis. Tiesiog toks. Eriką dėdavau ant pilvo ir svajodavau, kaip jis guli manyje. Tarsi jis būtų mano paties. Jis, matyt, galvojo taip pat. Tomis akimirkomis jis buvo tylus, ramus ir šnopuojantis.
Tie, kurie įsivaikino vaikus, šią dieną vadina Erškėtrožių diena. Kai jų šeimoje atsirado naujas ilgai lauktas gyventojas. Visi tapdavo laimingi. Tėvai dabar turėjo gyvenimo prasmę, o kūdikis turėjo tėvus. Jam atsirado viltis gyventi normalų gyvenimą. Ir nebereikėjo tikėtis, kad jo biologinė motina ateis pas jį…
Man prireikė kelių mėnesių, kad pajusčiau dukrą kaip savo, kad priimčiau ją. Mano sūnaus atveju tai įvyko daug greičiau. Iš pradžių mano širdyje jam buvo vietos. Taip pat ir mano namuose. Vis dar negaliu suprasti, kaip jo motina galėjo priimti tokį sprendimą, kaip ji jo atsisakė? Ir ji net nežiūrėjo į savo sūnų. Jei ji bent kartą būtų pažvelgusi, viskas galėjo būti kitaip. Buvo neįmanoma jo nemylėti. Jis tikriausiai buvo skirtas man. Jis buvo skirtas man.
Aš jį vadinu stebuklingu stebuklu. Jis turi charizmos. Tegul jis auga laimingas. Mano Erikas. Man teko didžiulė garbė būti tavo motina.
