Mano kaimynė dirba ledų kioske. Vieną dieną jos aplankyti atvyko tolimi giminaičiai. Dešimtosios kartos sesuo ir jos aštuonmetė dukra.
Jos aplankė taip, kad Rebeka ilgai drebėjo, prisiminusi jų apsilankymą. Jie pas ją apsistojo dviem savaitėms, nors iš pradžių buvo atvykę dviem ar trims dienoms. Regis, jaunai motinai vienai gyventi blogai, todėl ji pasinaudojo geraširdės šeimininkės paslaugomis.
Kaimynės krautuvėlė yra kitoje gatvės pusėje nuo mūsų namų. Netoliese yra metro stotis ir didelis prekybos centras. Apskritai vieta labai gera. Čia ir apsistojo giminaičiai, kol sutvarkė visus reikalus.
Jiems išvykus, Rebeka pasikvietė mane pas save. Tokia laiminga, iš karto gali pasakyti, kad jie ją įsitempė. Kaip paaiškėjo, mano draugė “padėjo” jiems grįžti namo. Taigi jie buvo įžeisti, net neatsisveikino.
Visą tą laiką svečiai gyveno šeimininkės sąskaita. Mažylė kasdien bėgo ledų, tarsi manytų, kad Rebeka turi savo asmeninį fabriką. O mama kažkodėl jos nestabdė, tik šypsojosi ir rodė pirštu į ką nors brangesnio.
Kelias dienas Rebeka tylėjo ir gydė savo dešimtąją dukterėčią, o paskui jos kantrybė trūko. Ji supyko ir ėmė šaukti ant visos gatvės:
– Ar nesiruoši apsiryti, mergaite, nuo tiek ledų?
Ji tiesiai šviesiai pasakė mažajai viešniai, kad ledai kainuoja pinigus. Ji nori vienų – pasiima iš mamos pinigų ir ateina. Žinoma, mergaitė nubėgo pas mamą skųstis. Taip ji priėjo prie logiškos išvados – susikrovė lagaminus ir išvažiavo.
Kodėl mama manė, kad šeimininkė, kuri jas priėmė, nemokamai vaišins ledais, nežinau. Matyt, nebuvo nė kvapo drausmės ar auklėjimo. Aš, žinoma, pasakiau Rebekai, kad ji per griežtai elgiasi su mažąja mergaite, bet apskritai pasielgė teisingai.
Mano sesuo bandė supriešinti Rebeką ir kitus giminaičius su ja, bet tai nepadėjo. Manau, kad svečio dukra visada prisimins, kad nemokamas sūris yra tik pelėkautuose.
