Nuolat skaitau jūsų knygas ir mane stebina, koks nenuspėjamas gali būti žmogaus likimas. Kas šiame gyvenime neatsitinka, tas atsitinka.
Bet kažkodėl mano mėgstamiausia tema yra apie nekilnojamąjį turtą. Net ne pati tema, o mūsų žmonių samprotavimai. Pavyzdžiui, mama gyvena trijų kambarių bute, ji viskuo patenkinta, jos gyvenimas puikus. Ir gerai, kad jos vaikai nuomojamuose butuose ar komunaliniuose butuose su šeima gyvena. O motinos yra tokios piktos, kad jas net galima vadinti įsibrovėlėmis ar piktadarėmis. Sovietiniais laikais joms nemokamai duodavo butus, tada joms daug ką duodavo. Čia turi atskirą butą ir gali jame gyventi kiek nori su šeima. Visiškai nemokamai! Kvadratinių metrų bute visiems užteko daugiau nei pakankamai.
Tačiau niekam nerūpi, kad jos motina dirbo iš šio buto. Ji net sunkiai dirbo, sunkiai dirbo, o po kurio laiko jį privatizavo. Ir iš tikrųjų vaikai neturi nieko bendra su jos būstu.
O be to, jei vaikai normalūs, tai jie net negalvoja atimti motinos būsto ar pasiimti savo dalį jos pinigų. Juk jie puikiai supranta, kad motinos būstas, jei jie su ja elgsis normaliai, vis tiek bus laiku atiduotas jiems.
Tačiau šiuolaikinis jaunimas labai dažnai yra pasirengęs konfliktuoti, pradeda dalytis, keistis ir atimti motinos metelius, o senutė jiems visiškai nerūpi.
Bet čia jie pamiršta, kad bumerango dėsnis anksčiau ar vėliau juos pasivys. Noriu su jumis pasidalyti viena tokia istorija.
Ne taip seniai gyvenau kaimynystėje su kuklia ir ramia pagyvenusia moterimi. Iš pradžių mes su ja tik pasisveikinome, bet kažkaip susikalbėjome. Kaip paaiškėjo, ji nuomojosi butą. Pokalbio metu moteriai buvo beveik šešiasdešimt penkeri metai. Ji turėjo trisdešimtmetę dukrą, kuri ištekėjo ir susilaukė iš pradžių vieno kūdikio, o netrukus ir antrojo. Iš pradžių jauna pora nuomojosi butą, o gimus pirmagimiui išvyko gyventi pas motiną.
Vos tik vyresniajam vaikui sukako vieneri metai, dukra pranešė apie antrąjį nėštumą. Gimus antrajam kūdikiui, visa pirmojo priežiūra, taip pat apsipirkimas, valymas ir maisto gaminimas užgulė pagyvenusios motinos pečius. Pirmąjį pusmetį motina drąsiai tempė šią naštą, o paskui, kai jėgų nebeliko, liepė dukrai ir žentui kaip nors susitvarkyti be jos. Žinoma, ji neatsisakė gaminti maistą ir tvarkytis, tačiau tempti didžiulius maišus iš parduotuvės buvo ne jos jėgoms. Tada ji dar paprašė vaikų padėti jai sumokėti komunalinius mokesčius. Dukra su šeima užlipo motinai ant kaklo ir neketino nulipti.
Po šio pokalbio dukra labai supyko ant motinos ir pasakė tėveliui, kad turi jai padėti, nes kol ji buvo motinystės atostogose, jos šeimai buvo labai sunku. Motina padėjo, kiek galėjo, tačiau dukra to nelaikė pagalba.
Po kurio laiko, kai antrasis kūdikis buvo šiek tiek vyresnis, motina pasakė dukrai, kad ji ves atskirą namų ūkį nuo jos šeimos, be to, nuo šiol komunalinius mokesčius jie padalys į tris lygias dalis – vieną mokės motina, o dvi – dukra ir jos vyras.
Po to dukra nustojo kalbėtis su motina, tada ji pasakė, kad su vyru planuoja pirkti nuosavą būstą, todėl tegul motina moka pinigus už savo dalį, nes sovietmečiu ji su tėvu taip pat gavo butą ant jos.
Motina nuėjo pasikonsultuoti su teisininku, kuris patvirtino, kad dukra buvo visiškai teisi, todėl motinai neliko nieko kito, kaip tik parduoti butą ir pasidalyti pinigus, jei prieš tai neturėjo sukaupusi reikiamos sumos.
Pardavus butą, pinigai buvo padalyti lygiomis dalimis. Po to dukra su šeima išvyko laimės ieškoti į Orenburgo sritį, o motina nusipirko sau mažytį vieno kambario butą.
Tačiau dukters džiaugsmas truko neilgai. Užuot nusipirkusi būstą, dukra su svainiu liko gyventi pas jo brolį ir nusprendė pinigus investuoti į verslą, kuris žlugo ir sudegė.
Atėjus rudens šalčiams, dukra su šeima grįžo atgal. Jie grįžo be pinigų, neturėjo kur gyventi, neturėjo darbo ar registracijos, o pašalpos pervedimas atgal užtruko.
Mano svainio tėvas ir motina atsisakė jam padėti, nes prieš kelerius metus jie buvo davę jam didelę pinigų sumą, kurios būtų užtekę pirmajai būsto įmokai, bet vietoj būsto jis nusipirko mašiną, o likusius pinigus kurį laiką naudojo aukštuomenės gyvenimui, važinėjo prie jūros. Tada mano svainis išgėrė ir sudaužė automobilį.
Dukrai su šeima grįžus namo, motina įsileido juos į savo būstą, kad jai ir jos vaikams nereikėtų miegoti svetimuose namuose.
Po to motina tik svajojo susirasti kokią nors senutę, kurią galėtų prižiūrėti, kad turėtų kur gyventi, arba seną vyrą, už kurio galėtų ištekėti ir su juo nugyventi visą gyvenimą.
