Man buvo 16 metų, kai pastojau nuo berniuko, kurį labai mylėjau. Su Ričardu susitikinėjome vienerius metus, o paskui pastojau. Ričardas buvo mano klasės draugas. Kai sužinojome apie mano nėštumą, labai išsigandome, todėl nieko nesakėme tėvams. Kai mano tėvai apie tai sužinojo, jie buvo tiesiog šokiruoti.
Mūsų šeima buvo laikoma pavyzdinga. Aš buvau vienintelė dukra ir man puikiai sekėsi mokykloje. Mes su Ričardu buvome nepilnamečiai, todėl tai buvo mūsų tėvų sprendimas už mus.
Ir Ričardui, ir man labai gerai sekėsi mokykloje, todėl tėvai svajojo, kad įstosime ir baigsime geras mokymo įstaigas, kad galėtume daryti gerą karjerą. O vaikas būtų sugriovęs visus šiuos planus.
Štai kodėl mama privertė mane pasidaryti abortą. Bet buvo per vėlu darytis abortą. Juk tėvai sužinojo, kad esu nėščia, kai buvau beveik šeštą mėnesį nėščia. Tuomet mama ir pasirūpino, kad man būtų sukeltas gimdymas. Ir kai buvau 6, 5 mėnesį nėščia, man buvo sukeltas gimdymas. Viskas praėjo gerai.
Tada su Ričardu grįžome į įprastą gyvenimą. Mes ir toliau matėmės. Baigėme mokyklą, įstojome į koledžą, o po metų susituokėme. Mano tėvai mums netrukdė. O tada aš pastojau. Visi buvome labai laimingi.
Bet atsitiko taip, kad būdama šeštą su puse mėnesio pradėjau kraujuoti. Berniukas gimė mažas – tik pusantro kilogramo. Ir praėjus trims valandoms po gimimo jis mirė.
Gydytojai negalėjo sustabdyti kraujavimo ir pašalino mano gimdą. Daugiau niekada nebegalėjau turėti vaikų. Mano motina ateina pas mane į ligoninę ir sako, kad labai gailisi, jog prieš daugelį metų privertė mane pasidaryti abortą. Bet nuo to man nė kiek nepagerėja.
Praeities neįmanoma panaikinti, o praeities klaidų neįmanoma ištaisyti. Dabar aš niekada nebegalėsiu būti motina ir niekada nebeturėsiu vaikų. Nežinau, ar mes su Ričardu sugebėsime išlaikyti savo santuoką ir būti laimingi. Juk vaikai yra tokie svarbūs normaliai šeimai.
