Man jau 75-eri ir pastaruosius kelerius metus galvoje sukasi vienas klausimas. Turiu dvi dukteris ir nežinau, kaip teisingai pasielgti. Kam rašyti testamentą dėl mano buto. Juk nenorėčiau, kad po mano mirties dukros susiginčytų ir visai nustotų bendrauti. Ne kartą girdėjau apie tokius dalykus. Tiesą sakant, nėra nieko blogiau, kaip kai giminaičiai ginčijasi dėl materialinių vertybių.
Mes su vyru nuo pat vaikystės stengėmės dukras auginti vienodomis sąlygomis, skirti joms pakankamai meilės ir dėmesio, viską pirkti po lygiai, ir, atrodo, niekada nekilo jokių konfliktų. Tačiau vyresnioji dukra apie tai negalvojo, ji per anksti pradėjo gyventi su savo vaikinu. Jai buvo tik 19 metų, kai sužinojo, kad yra nėščia. Mes su tėvu, žinoma, ir suvedžiotojai iškart privertė juos susituokti. Juk net ir tais laikais nebuvo normalu turėti niekieno nesirinktą kūdikį. Jaunoji pora būtų gyvenusi ilgai ir laimingai. Gimė vaikas, mūsų anūkas.
Tačiau jų santuoka truko neilgai. Mūsų anūkui buvo vos metai, kai jos vyras, tiesiai šviesiai tariant, pabėgo. Mes nesiėmėme jo ieškoti. Kodėl, juk negali savęs priversti. Ir negalėjome palikti dukros su kūdikiu likimo valiai. Paėmėme ją pas save. Turėjome dviejų kambarių butą, tad vietos buvo. Juolab kad jaunesnioji kaip tik tada išėjo į koledžą, gyveno bendrabutyje kitame mieste.
Trumpai tariant, visus metus vyresnioji dukra gyveno su mumis, ypač apie butą, ir ji negalvojo, ir neskubėjo ištekėti. Ji mums vis sakydavo, kad kuria savo karjerą. Žinoma, mes nesupratome, kokia tai karjera, kad ji dirbo pardavėja parduotuvėje. Na, nesvarbu – tai buvo jos reikalas. Mes nepagailėjome jai ir jos anūkui nė gabalėlio duonos. Stengėmės su vyru, uždirbdavome pinigų, padėdavome jai viskuo, kuo galėjome. Mano jauniausioji dukra ištekėjo būdama 23 metų. Jai bent jau pasisekė, kad turėjo vyrą. Vaikinas buvo rimtas, siekiantis tikslo, iškart po vedybų jie pasiėmė būsto paskolą ir kartu pradėjo ją mokėti. Mes su vyru padėjome, kiek galėjome, bet ir pinigų jam daug duoti negalėjome. Juk jau turėjome vieną dukrą, kuri gyveno su anūku, o kiek dar mūsų pensijos.
Tada mano vyras susirgo, ir, žinoma, viena ir dvi dukros stengėsi padėti, palengvinti tėvo gyvenimą, pinigais ir viskuo. Mano vyras mirė prieš dešimt metų. Vyresnioji dukra ir anūkas tebegyvena su manimi. Mano jauniausioji dukra ir jos vyras vis dar moka būsto paskolą. Ir dabar jaučiu, kad ateina mano atsisveikinimo valanda. Bet kam palikti butą? Kaip jį tinkamai padalyti? Vyresnysis neturi jokio būsto, o jaunesnysis turi būsto paskolą. Padėsiu vienam, kitas bus įžeistas. O gal turėčiau su jais atvirai pasikalbėti? Nors žinau, kad jie abu turi kur gyventi, ar pinigai iš to nepakenks.
