Kai Linda gyveno nuomojamame bute, ji manė, kad juos gavo iš ankstesnių nuomininkų. O kai persikėlė į nuosavą būstą, ji manė, kad statybininkai jų atsisakė.
Baigusi bute remontą, bet dar neišsivežusi baldų, viduryje kambario ji pamatė kelias monetas. Mergina pamanė, kad jos iškrito iš linoleumą klojusio meistro kišenės. Paskui ji nusprendė, kad monetas išmetė baldų montuotojas. Išvalius grindis ir visiems įsibrovėliams palikus butą, jos gyvenimas ėmė gyventi savo gyvenimą.
Pirmąsias monetas ji rado miegamajame po lova.
– Kaip jos čia pateko? – pagalvojo mergina.
Bet paskui juos pamiršo ir ėmėsi įprastų darbų. Kitas monetas ji rado vonios kambaryje ir pamanė, kad pati jas numetė. Iš kur jos chalato kišenėje atsirado centai, ji net nesusimąstė.
Kartais ji paimdavo puodelį, o jis būdavo šlapias, tarsi kas nors būtų ką tik jį išskalavęs. Kas atkreipia dėmesį į tokius dalykus? Štai kodėl Linda nepastebėjo visų keistų dalykų, kurie vyko jos namuose.
Kartais dingdavo maži daiktai: vieną akimirką jie būdavo ten, o paskui tarsi karvė nušluodavo. Jai net teko naudoti liaudiškas priemones, kurios puikiai veikė.
– Šūdas, šūdas, pokštas baigtas, – sumurmėjo Linda, įkalbinėdama nepažįstamą būtybę grąžinti jai tai, ką ji prarado.
Tada daiktas buvo rastas, ir keisčiausia, kad jis gulėjo pačioje matomiausioje vietoje. Paprastai Linda tai priskirdavo savo užmaršumui ar išsiblaškymui, todėl į tokias nesąmones nekreipdavo dėmesio.
Tačiau laikui bėgant tai ėmė kartotis vis dažniau ir kai kurie daiktai buvo negrįžtamai prarasti, tačiau smulkmenas ant grindų ji rasdavo nuolat. Kartą koridoriuje ji rado senovinę caro laikų monetą. Mergaitė labai nustebo dėl radinio.
– Gal į namus atnešta ant batų padų? – Linda susimąstė.
Tada ji nusprendė nunešti monetą į antikvariatą ir patikrinti, kokia jos vertė. Netoli namų esanti antikvariato parduotuvė buvo uždaryta.
– Nenoriu važiuoti per visą miestą, – garsiai pasakė Linda.
– Galbūt galėsiu tau kuo nors padėti, aš gana gerai išmanau antikvariatą, – išgirdo kažkieno balsą, kai jau ketino eiti į autobusų stotelę.
Kaip paaiškėjo, balsas priklausė vyresnio amžiaus vyrui, kuris atrodė kaip tipiškas kolekcininkas. Linda greitai paaiškino savo problemą ir įdavė brangiąją monetą į senolio rankas, tačiau šis tuoj pat grąžino ją merginai, net nepažvelgęs į ją:
– Aš jau žinau, kas tau ją davė, ji blogai dega. Tai ne šiaip moneta, tai mokėjimas už gyvenimą.
– Ką tu turi omenyje? – Linda nustebusi paklausė senolio.
– Tu jau turi jų daug, jei tau pradėjo mokėti senais momentais. Viską paaiškinsiu, bet pirmiausia siūlau atsisėsti, nes mano kojos labai silpnos. Žinoma, tik nuo jūsų priklauso, tikėti tuo ar ne, bet turiu jus įspėti.
Linda stebėjosi, ką pilkasis sukčius sugalvojo, kad paėmė iš jos monetą. Vyras ėmė klausinėti, ar iš jos namų nedingsta smulkūs daiktai, ar ji negirdi keistų šnaresių, ar anksčiau nebuvo pasirodžiusios monetos. Linda viską papasakojo, kiek jai žinoma.
– Galiu tave pasveikinti su tuo, kad pasikvietei į namus visą būrį piktų žmonių, tiksliau, jie patys išsirinko tave ir atsivedė savo bendražygius, o tu jiems leidai.
– Ką tai reiškia? – paklausė Linda.
– Blogos būtybės už nakvynę moka šiomis monetomis. Jei jie įsižeis į tave, bus neklaužados. Jei paėmėte monetas, vadinasi, sutikote su mokėjimu. Ilgainiui turėsite rūpesčių ir problemų, jūsų namuose niekada nebus ramybės, ir galiausiai pradėsite kaukti. Jie jus išvargins!
– Ką daryti, kad jų atsikratytumėte? – Mergina buvo pasimetusi.
– Taip, nieko tau nereikia daryti, tik kitą kartą, kai rasi monetų, neimk jų sau, o išmesk pro langą su žodžiais: “Aš neimu jūsų užmokesčio, nes man nereikia nuomininkų. Kaip tavo pinigus išmetė, taip ir tave iš mano buto išvarys, jei su tuo nesutiksi! Jie greitai tave paliks ir ieškos kitos gyvenamosios vietos.
– O apie mano monetą nieko nesakysi?
– Atleisk man, dukrele, bet aš nenoriu į ją net pažvelgti. Ji ne tavo. Nenoriu, kad jie prie manęs prisirištų. Aš irgi jais netikėjau, kol nepamačiau savo akimis, o dabar jaučiu, kai paimu monetą į rankas. Bet tai jau kita istorija, kuria, nemanau, kad patikėtum. Anksčiau buvau numizmatas, bet po to įvykio net parduotuvėje atsiskaitau kortele.
Kai Linda grįžo namo, ant grindų rado dar vieną, lygiai tokią pačią monetą. Mergina atidarė langą ir ištarė brangius žodžius, kurių ją išmokė senelis. Tą pačią akimirką į kambarį įsiveržė lengvas vėjelis, o po to oras bute tapo dar skaidresnis. Būtent tą akimirką ji suprato, kad nuomininkai paliko jos namus.
