Turėjau susituokti, nes sužinojome, kad laukiamės naujo prieauglio. Po vestuvių parsivežiau žmoną į tėvų namus. Gyventi atskirai tuo metu mums nebuvo išeities. Taip tapau neįtikėtino berniuko tėčiu. Netrukus nusprendėme pasiimti būsto paskolą ir pradėti savarankišką gyvenimą.
Po kurio laiko žmona pranešė, kad vėl laukiasi. Taip mums gimė princesė Ana. Vaikai augo šuoliais. Su kiekvienais metais vis dažniau pradėjau pastebėti, kad jie visai nepanašūs į mane. Net mūsų charakteriai buvo visiškai skirtingi. Beje, nei sūnus, nei dukra nebuvo panašūs į mano žmoną. Raudonplaukiai ir strazdanoti – iš kur tai atsirado mūsų šeimoje?
Man kilo mintis atlikti tėvystės testą. Taip, gal tai ir nėra gera mintis, bet tai buvo vienintelė galimybė, kurią turėjau. Norėjau įsitikinti, kad auginu savo vaikus.
Atlikau testą. Rezultatų turėjau laukti dvi savaites. Kai tik paskambino, iškart nuskubėjau į laboratoriją. Ačiū Dievui, buvau jų kraujo tėvas. Grįžau namo. Paslėpiau dokumentus, kad žmona jų nerastų. Bet kodėl jų iškart neišmečiau? Netrukus sumokėjau už savo kvailumą!
Po kelių dienų žmona trenkė šiuos dokumentus man į veidą. Ji sukėlė tokį skandalą, kad visi namai buvo ant ausų. Žinoma, aš ją suprantu, bet viską buvo galima išspręsti ramiau. Ji negalėjo man atleisti, ir dabar esu bakalauras. Nuo to įvykio praėjo penkeri metai, bet žmona neleidžia man net pasimatyti su vaikais.
Štai kaip paprastas smalsumas pavogė iš manęs brangiausią dalyką – šeimą. Tikiuosi, kad vieną dieną žmona sugebės man atleisti…
