Mes su sužadėtine Viktorija labai mylime vienas kitą. Šiuo metu esame dvidešimtmečiai. Draugaujame nuo ketvirtos klasės, o šeštoje klasėje jau susitikinėjome. Ir anksti susilaukėme sūnaus.
Akivaizdu, kad tai buvo visai ne tai, ko iš mūsų tikėjosi tėvai. Bet kas atsitiko, tas atsitiko. Ir tai tikrai nebuvo mūsų sūnaus kaltė. Jis mums yra tikras lobis! Šiandien mūsų sūnui jau treji metai. Turime nuosavą būstą ir aš nusprendžiau vesti savo mylimąją Viktoriją.
Į vestuves pakvietėme apie šimtą žmonių. Ir dauguma jų buvo mano giminaičiai iš įvairių šalies vietų. Nors su jais artimai nebendraujame, bet tokia proga nesusitikti – nuodėmė.
Nuo tos akimirkos, kai visiems papasakojome apie artėjantį renginį, mano mama ėmė mus įtikinėti, kad geriau neimti sūnaus su savimi į šventę, o palikti jį su aukle.
Reikia galvoti apie jo gerovę, jo būklę, niekam su juo neįkyrėti. Visi nori atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką. O prižiūrėti kūdikį yra vargas. Jūs neturėsite tam laiko. Jis dar mažas ir nieko nesupranta.
Tik aš ir mano būsimoji žmona manome, kad sūnus turi dalyvauti tokiame svarbiame mūsų gyvenimo įvykyje. Ši akimirka daugiau niekada nepasikartos. Mano teta, mamos sesuo, sutiko prižiūrėti mano sūnų, kol vyks šventė. Taigi mums esą nėra dėl ko nerimauti. Ir visa šeima bus rami ir atsipalaidavusi.
Tik mano mama elgiasi keistai, vaikšto aplinkui ir burba, kad mano sūnus negali dalyvauti vestuvėse. Po kurio laiko supratau priežastį, kodėl ji nenori matyti anūko mūsų vestuvėse ir priešinasi iš visų jėgų.
Kaip paaiškėjo, mano tėvai buvo priėmę sprendimą niekam nesakyti apie mūsų vaiką. Ir dabar jie nežino, kaip paaiškinti visai šeimai savo elgesio ir suaugusio anūko turėjimo priežastį. Jiems gėda, kad tiesa paaiškės per vestuves.
Sako, kad jai bus gėda – visi aptars mano santykius su Viktorija. Nedaugelis žmonių gimdo būdami tokio jauno amžiaus. Jie pradės juoktis. Nereikia atskleisti šios paslapties.
Greičiausiai mamai labiau rūpi tai, kad giminaičiai sužinos apie apgaulę. O nuo šios gėdos nepasislėps. Šiaip ar taip, jie kartkartėmis susisiekdavo su kokiu nors tolimu giminaičiu, bet nieko neprisipažino. Paslaptį gaubia tamsa.
Buvau labai supykęs ant jos. Ir ji buvo pikta ant manęs. Vis kartojo man, kad nereikia imti kūdikio. Atsisakiau patikėti, kad tai apskritai įmanoma. Labai nemalonios liekanos ant mano sielos. Ji savo įvaizdį iškėlė aukščiau už savo anūką.
Dabar jaučiuosi nepatogiai dėl to, kad ji verčia mane jaustis taip, tarsi mes iš tiesų neteisėtai tapome tėvais. Ir to nereikėtų rodyti visuomenei. Šią situaciją su tėvais aptarėme kelis kartus, bet mano sprendimas nesikeičia. Galų gale jie reikalauja savo.
Artimiausi žmonės mūsų nepalaikė. Mama man vis kartoja, kad jei neklausysiu, nustosiu būti jos sūnumi. Niekada gyvenime nemaniau, kad man taip nutiks.
