Turiu du vaikus. Mano vaikai yra nuo skirtingų vyrų. Pirmasis mano vaikas yra dukra. Mano Sandrai dabar 16 metų. Sandros tėvas moka alimentus ir visada su ja bendrauja. Nors mano pirmasis vyras jau vedęs ir antroje santuokoje turi dar du vaikus, jis nepamiršta mūsų dukters.
Kita vertus, mano penkerių metų sūnui pasisekė mažiau. Prieš dvejus metus mano antrasis vyras susirgo ir po trijų dienų mirė ligoninėje. Praėjo nemažai laiko, o aš vis dar negaliu patikėti, kad jo nebėra šalia. Taip dažnai galvoju, kad atsidarys durys ir jis įeis. Jis man nusišypsos ir palinkės geros dienos. Tada aš visą dieną verkiu.
Visą tą laiką mane labai palaikė buvusio vyro mama Monika. Nors jai buvo taip pat sunku, kaip ir man: juk mano vyras buvo vienintelis jos sūnus. Mes laikėmės kartu ir palaikėme viena kitą, kartu išgyvenome baisų sielvartą. Dažnai skambindavome vienas kitam ir atvykdavome vieni pas kitus į svečius. Nuolat kalbėjomės apie mano vyrą.
Vienu metu net norėjome gyventi kartu, bet tada mano uošvė persigalvojo. Kartu gyvenome 7 metus. Mūsų su uošve santykiai visada buvo nuostabūs. Galima sakyti, buvome draugės.
Pamenu, kai pastojau, mano uošvė kažkodėl iškėlė tėvystės testą. Pasirodo, ji buvo mačiusi kažkokią laidą per televiziją, kurioje buvo kalbama apie vyrą, daugelį metų auginusį svetimą vaiką, o paskui sužinojusį tiesą.
Iš karto jai pasakiau, kad man labai nepatinka tokie testai.
– Jei vyras abejoja, kad tai jo vaikas, vadinasi, išsiskiria su juo, ir jis bus sekmadieninis tėtis!
Mano uošvė pasakė, kad viskas gerai, ir patikėjo, kad laukiuosi būtent jos sūnaus. Buvau įsitikinusi, kad kai susilauksiu kūdikio, mano uošvė norės, kad atliktume tėvystės testą, tačiau uošvė tylėjo.
O šiemet vasarą mano uošvė labai susirgo ir jos sveikata smarkiai pablogėjo. Ir tada mes su ja nusprendėme, kad ji turėtų persikelti gyventi arčiau manęs. Mes susiradome nekilnojamojo turto agentą ir norėjome nupirkti mano uošvei butą.
Tada mano uošvė vėl atsidūrė ligoninėje, ir mums reikėjo mirties liudijimo nekilnojamojo turto brokeriui. Mano uošvė negalėjo jo gauti, todėl aš nuėjau į uošvės butą. Pradėjau ieškoti reikiamo dokumento bylų aplanke.
Ir kol ieškojau to pažymėjimo, radau dar vieną labai įdomų dokumentą. Tai buvo tiesiog tėvystės testas. Pasirodo, kai mano sūnui buvo vos du mėnesiai, mano uošvė vis dėlto atliko tokį testą, kuris patvirtino, kad ji iš tiesų yra mano sūnaus močiutė.
Kai pamačiau šį dokumentą, labai pasipiktinau. Pasirodo, mano uošvė niekada manimi netikėjo! Aš netylėjau ir apie viską papasakojau savo uošvei. Dabar ji manęs atsiprašo ir sako, kad labai gailisi dėl savo kvailumo. Bet aš vis tiek negaliu nusiraminti. Jaučiuosi lyg būčiau išduota, nes mano uošvė tiek metų tylėjo!
Jaučiu, kad dabar nenoriu padėti savo uošvei: juk ji mane išdavė. Bet kartu suprantu, kad jai paprasčiausiai nėra kam padėti.
Nenoriu atimti iš savo sūnaus močiutės, o savo uošvei vis tiek padėsiu. Bet šilumos ir pasitikėjimo tarp mūsų tikrai nebebus…
