Taip jau atsitiko, kad negalėjau ištekėti, o ir vaikų neturiu. Taip keistai susiklostė mano gyvenimas. Dabar man 57 metai. Visai neseniai turėjau gimtadienio šventę. Jį šventėme tik dviese su mano mama. Neturiu ką pakviesti: Aš neturiu draugių, o aš ir mano mama neturime kitų giminaičių.
Gyvename kartu su mama ir visada palaikome viena kitą. Mano mamai 86 metai. Nežinau, ką darysiu, kai jos nebebus. Tačiau mano mamai puikiai sekasi! Nors ji tokia sena ir jos sveikata kasmet prastėja, ji nepasiduoda. Ji net pati išeina pasivaikščioti.
Aš jau išėjau į pensiją, bet vis tiek toliau dirbu, nes mūsų pensijų neužtenka, kad galėtume su mama normaliai gyventi. Bet aš nenusivyliau ir džiaugiuosi, kad turiu savo brangią ir mylimą mamytę. Juk kiti žmonės gyvena daug blogiau. Kai kurie neturi būsto, neturi jokių artimųjų ir pinigų.
Bet mes su mama gyvename ramiai ir taikiai. Vakarais geriame arbatą, mezgame, žiūrime mėgstamus filmus ir laidas. O savaitgaliais kepam pyragus ir kviečiamės kaimynus į svečius. Jie papasakoja mums naujienų apie savo artimuosius. Taip aš ir mano mama įgyjame naujų įspūdžių. Džiaugiuosi už žmones, kuriems sekasi gerai, ir meldžiuosi, kad man ir mano mamai būtų išvengta visų rūpesčių.
Štai kaip mes gyvename: tyliai, taikiai ir ramiai. Noriu, kad toks gyvenimas tęstųsi su mano mama ir manimi kuo ilgiau…
