Esu ištekėjusi 2 metus ir turiu 3 mėnesių dukrą. Mano uošvė visada stengėsi aktyviai dalyvauti mūsų šeimos gyvenime. Kartais jos dalyvavimas buvo labai erzinantis.
Gimus dukrai, situacija pablogėjo. Ji tvarkingu tonu davė man patarimų. Ji sakė, kad aš nieko neišmanau apie vaikus. Nusprendžiau pasiskųsti vyrui. Jis pasikalbėjo su ja, bet tai padėjo tik savaitę. Vos tik mano uošvė peržengia mūsų buto slenkstį, iškart bėga prie kūdikio. Ji nemano, kad reikia plauti rankas ir laikytis pagrindinių higienos taisyklių. Ji sako, kad visa tai – mano fantazijos. Yra vyras, kurį ji mane užaugino, ir jis neaugo steriliomis sąlygomis. Kai jai priekaištauji, ji atrodo nepatenkinta ir eina daryti to, ko prašai.
Tai košmaras, kai mano dukra maitina. Ji mano, kad reikia visur kišti nosį: “Mieloji, kaip tu maitini mergaitę. Duok man šaukštą ir aš tau parodysiu, kaip tai daryti teisingai!”.
Kai mano uošvė maitino dukrą, staiga ji pradėjo kosėti. Aš išplėšiau ją iš jos rankų. Pradėjau daryti viską, ką galėjau, kad dukra kasryt atsikąstų. Galiausiai kilo baisus skandalas. Nurodžiau savo uošvei į duris. Ji ėmė rengtis į namus, šaukdama ir rėkdama. Pakeliui namo ji paskambino mano vyrui ir ėmė skųstis, kaip blogai su ja pasielgiau. Grįžęs iš darbo jis nenorėjo su manimi kalbėtis. Bandžiau ką nors išsiaiškinti, bet nesėkmingai.
Dabar namuose viskas įtempta. Po kurio laiko prieisime prie skyrybų. Gal galite patarti, kaip galėčiau išspręsti šią situaciją? Nenoriu prarasti savo vyro, bet ir nenoriu taikstytis su jo motinos išdaigomis.
