Pirmą kartą po vestuvių gyvenome su mano uošve. Ten taip pat gyveno mano vyro jaunesnysis brolis. Po pusmečio mano brolis į namus atsivedė ir potencialią žmoną. Mano uošvė su manimi elgėsi gerai, neturėjome jokių konfliktų. Ji, žinoma, davė man patarimų, mokė, kaip pjaustyti kopūstus ir virti barščius, bet aš tylėjau.
Vieną dieną mes su vyru gėrėme arbatą, ir į virtuvę atėjo mano uošvė. Ji išsitraukė kišeninį riebalą ir padėjo jį ant stalo. Sako, paįvairinkite savo asmeninį gyvenimą. Mes su vyru apstulbome. Tada mano kantrybė trūko ir ėmiau reikalauti išsikraustyti.
Kai išsikraustėme, mano vyro motina vaidino įskaudintą. Tyčia persikėlėme į kitą miesto galą, kad retai susikirstume su ja kelius. Ji susirado sau kitą auką – mano naująją marčią Mariją. Ji jos klausėsi ir ištvėrė visas jos meistriškumo pamokas. Natūralu, kad uošvė ją privedė iki to, kad jos jauniausias sūnus taip pat norėjo išsikraustyti.
O po kurio laiko mano uošvė atvyko pas mus su draugišku vizitu. Nujaučiau kažkokį laimikį – ne klaida. Ji su mumis vakarieniavo, šnekučiavosi, o atsisveikindama žvilgtelėjo man į kojas ir pasakė:
– Kokio tu dydžio? Noriu megzti kojines.
Atsakiau į jos klausimą nesusimąstydamas, bet turėjau tylėti. Po poros dienų viskas stojo į savo vietas.
Marija nusiuntė man nuotrauką, kurioje buvo pavaizduota dovana, kurią man paruošė mano uošvė. Tai buvo dėvėti sportbačiai iš dėvėtų prekių parduotuvės. Į juos mano uošviai buvo įdėję kailinius vidpadžius, kad jie būtų sezoniškesni.
Kaip turėjau priimti šią dovaną? Kaip man nesugadinti šventės? Nesuprantu jos motyvų. Jei nėra pinigų, megzkite kojines, nupirkite saldainių ar atviruką. Suprantama, nesiruošiu jų mūvėti.
Kaip jūs reaguotumėte į tokią dovaną?
