Laukiuosi dukters. Dabar 20-oji nėštumo savaitė, taigi laikas išrinkti kūdikiui vardą. Anądien mano vyras grįžo iš močiutės namų kaime ir pasakė:
– Julija, pavadinkime mūsų dukrą Fekla? Senelė pažadėjo nurašyti namą, jei anūkė nešios jos vardą.
– Ne Fekla! Dabar XXI amžius, – pasakiau.
– Nebūk tokia karšta! Galime parduoti jos namą ir nusipirkti namą mieste. Irgi trijų kambarių namą. Jei nesutiksime, ji jį atiduos kam nors kitam. Aš turiu didelę šeimą, ji ras norinčių.
– Verčiau visą gyvenimą praleisiu nuomojamuose butuose, nei sugriausiu vaiko gyvenimą. Visi ją vadins ir gėdins. Motinos bus šokiruotos, kai ateisiu į žaidimų aikštelę ir šūktelsiu: “Fekla, pasitrauk nuo sūpynių!”.
– Tai tik vardas. Jūs perdedate.
– Suprantu, kad tave veda asmeniniai interesai. Nenoriu to buto, jei turėsiu už jį mokėti tokią kainą.
– Taigi pavadinimą pakeisime vėliau.
– Gal tiesiog parodykime tavo močiutei suklastotą pažymėjimą?
– Jei ji sužinos, užregistruos namą broliui. Jis sūnų pavadino senelio vardu.
– Ar kada nors susimąstėte, kodėl jis pavadino jį jo vardu? Galbūt jis ir jo močiutė buvo susitarę?
– Jis būtų man pasakęs. Aš manau…
– Bet tu jam nepasakei apie Feklą.
– Oho! Vadinasi, ji tai daro tyčia! Kokia močiutė!
– Tai nesvarbu! Nevadinsiu kūdikio Fekla. Tu juk myli mūsų būsimą vaiką, ar ne? Ar nori tyčia sugriauti jo gyvenimą? Tokiu vardu jos net neišvadinsi.
– Turėsime imti paskolą…
– Sakiau, kad persikraustytum pas mano tėvus į miestą. Ten yra tuščias dviejų miegamųjų kambarys su remontu.
– Į provinciją nevažiuosiu iš principo, – išdidžiai pasakė mano vyras.
– Taip, ir pavadinti dukrą Fekla – tai, žinoma, smulkmena. Tu mane nustebinai!