Julija pabudo iš susijaudinimo. Ji sapnavo kažką negero, ir tai tęsėsi jau savaitę. Lygiai prieš 7 dienas pasirodė biologinė Anos motina, kuri staiga nutarė tapti giminaite savo dukrai. Paskutinį kartą ji ir dukra matėsi prieš 17 metų.
– Ana, tu esi karšta. Pasimatuokime tau temperatūrą, – pasakė močiutė.
Visus tuos metus ji pati augino ir maitino mergaitę. Ji nenorėjo, kad pasirodytų geraširdė motina ir atimtų iš jos vaiką. Užplūdo prisiminimai. Ana buvo jos pačios sesers anūkė, kai ši mirė, ir ji pradėjo ją auginti viena. Jos su seserimi buvo labai artimos, net po vestuvių niekada neprarado ryšio.
Julijos seserį paliko vyras, ir ji liko viena su dukra. Natūralu, kad dėl dukters gerovės ji turėjo pamiršti savo asmeninį gyvenimą. Ji visa galva pasinėrė į karjerą, o į vyrus net nepažvelgė. Ji turėjo savo gyvenimo prasmę – savo Sarą.
Sara augo išlepinta. Kai jai sukako 17 metų, ji apskritai palūžo. Net Džulija bandė įkalbėti dukterėčią į protą, bet niekas nepadėjo. Jauna mergina virto girtuokle ir paleistuve. Mergina buvo pasiklydusi!
Kažkokiu būdu ji visai pabėgo iš namų. Džulija su seserimi ieškojo jos visame mieste – rado kažkokiame viešnamyje. Tačiau ji atsisakė grįžti namo. Grįžo tik tada, kai pagimdė Aną. Ji atnešė girgždantį lopšį ir įteikė jį motinai. O tada išėjo, tik palikusi dukters dokumentus. Ką reikėjo daryti? O kaip dėl darbo?
– Atsisakyti jo. Tu turi pinigų, aš tave atsiųsiu, – pasakė Julija.
Laikui bėgant Julija pastebėjo, kad jos sesuo visiškai išseko. Ji ėmė ją tempti pas gydytojus, kurie diagnozavo vėžį. Ji greitai ėmėsi paveldėjimo, kad viskas atitektų anūkei ir seseriai. Sara net per motinos laidotuves nepasirodė.
Taip Julija tapo močiute, neturinčia nė vieno savo anūko. Ana jai tapo šviesos spinduliu tamsiame tunelyje. Bet labiausiai ji bijojo, kad Sara ateis ir norės atimti mergaitę. Kaimynė jai pasakojo, kad matė ją socialiniuose tinkluose, du kartus sėdėjo kalėjime ir klajoja po pasaulį ieškodama penkto kampo.
Ana niekada neklausė, kas yra jos motina. Ji taip pat bijojo, kad ši pikta moteris neatimtų jos iš močiutės Džulijos. Tačiau vieną dieną ji parašė, kad nori pamatyti savo dukrą, todėl prasidėjo senosios moters košmarai.
Ryte Sara jau stovėjo ant slenksčio. Ji atrodė, švelniai tariant, ne itin gerai. Ji apkabino dukrą ir nuėjo į virtuvę. Ji net nieko neatnešė Anai – atėjo tuščiomis rankomis.
– Na, atleisk man! – sumurmėjo ji.
Ana linktelėjo galva ir nuėjo į savo kambarį. Tada Sara pašaukė tetą į lauką. Sakyk, mums reikia pasikalbėti.
– Man dabar bėda, man reikia pinigų. Mama tau paliko namą, bet tai nesąžininga. Aš išvažiuosiu, jei grąžinsite man bent ⅓ pinigų.
Julija parodė dokumentus ir pasakė, kad jai čia niekas nepriklauso. Ji davė jai kelis tūkstančius rublių ir paprašė išeiti. Ji taip ir padarė, bet pagrasino Julijai ieškiniu.
Kai Julija grįžo, Ana verkė:
– Mano anūkėle, kas atsitiko? Ar tu išsigandai?
– Ne, aš tik džiaugiuosi, kad turiu tave! Kas man būtų nutikę, jei ne tu, – atsakė Ana.
